Krikščioniškosios teologijos nepagrįstumas

Šiame tinklaraštyje apie krikščionybės klaidingumą jau paskelbėme keletą straipsnių, todėl pastarasis daugiausia bus skirtas juose pateiktiems faktams apibendrinti.

Visų pirma, reikia akcentuoti, jog tinklaraščio "Sapere aude" tikslas nėra įrodyti, kad krikščionybė yra kažkoks blogis ar kad krikščionys - naivūs žmogeliai. Priešingai, meilė artimui, atlaidumas, gailestingumas ir daugelis kitų dalykų, kurių mokė Jėzus, jokiu būdu negali būti nurašyti kaip nieko verti. Negalime paneigti ir to, kad I m. e. a. dabartinio Izraelio teritorijoje gyveno žmogus, vardu Ješua (Jėzus). Tačiau jo mokymas nėra tiksliai perteiktas evangelijose, nes jas parašė žmonės, nebuvę tų įvykių liudininkais, turėję savų tikslų ir pan. Be to, evangelijose esama prieštaravimų, apie kuriuos jau esame rašę.

Šio straipsnio tikslas - pademonstruoti teologinės krikščionybės sistemos nepagrįstumą. Krikščionybės pamatinis teiginys, galima sakyti, yra šis:

Broliai, aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria būsite išgelbėti, jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; antraip būtumėte veltui įtikėję. Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai. (1 Kor 15, 1-4)

Žmogaus nuopuolis

Katalikų Bažnyčios katekizme žmogaus nuopuolis vadinamas esmine krikščioniškojo tikėjimo tiesa. Be to, ten rašoma:

Apie nuopuolį (Pr 3) pasakojama vaizdais, bet kalbama apie tikrą pirmykštį įvykį, apie žmogaus istorijos pradžioje įvykusį faktą. Apreiškimas mums suteikia tikėjimo tikrumą, kad visa žmonijos istorija yra paženklinta mūsų pirmųjų tėvų laisvai padarytos pirmapradės nuodėmės. (7 skirsnelis. Nuopuolis)

Paulius tvirtina: „Vieno žmogaus neklusnumu daugelis [tai yra visi žmonės] tapo nusidėjėliais“ (Rom 5, 19): „Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). Taigi, kiekvienas žmogus, kaip teigia Katalikų Bažnyčia, paveldi gimtąją nuodėmę, kurią nuplauna krikšto sakramentas. Tačiau kada tas nuopuolis įvyko? Moksliniai duomenys verčia manyti, kad tokio nuopuolio apskritai nebuvo.

Homo sapiens rūšis atsirado maždaug prieš 500 000 metų, o porūšis Homo sapiens sapiens - prieš 200 000 metų. Prieš 60 000 metų Afrikoje gyveno vyras (artimiausias bendras protėvis), iš kurio Y chromosomos kilusios visų šiandien gyvenančių vyrų Y chromosomos. Taip pat prieš 60 000 metų Artimuosiuose Rytuose iš Afrikos migruojantys žmonės susidūrė su neandertaliečiais, su kuriais, kaip rodo genetiniai tyrimai, susilaukė bendrų palikuonių. [1]

Šie faktai žmogaus nuopuolio teorijai iškelia rimtų klausimų.

• Kada gyveno pirmieji žmonės (Adomas ir Ieva)? Iš Biblijos pasakojimo aišku, kad jie turėjo gyventi kažkur prieš ~6000 metų, bet žmonių Žemėje būta jau gerokai anksčiau.
• Jei mirtis į žmonių pasaulį atėjusi dėl pirmųjų tėvų nuodėmės, kodėl randama pirmykščių žmonių kaulų? Tai tik įrodo neginčijamą faktą, kad mirtis yra neatsiejama gyvojo pasaulio dalis.
• Daugybė mokslinių duomenų byloja, kad visi žmonės kilę iš Afrikos, tad ten turėję gyventi ir Adomas su Ieva, tačiau Edenas, anot Biblijos, buvęs kažkur Mesopotamijoje. Be to, ir pats žodis šumeriškos kilmės.
• Jeigu pirmieji tėvai buvę Homo sapiens, tai neandertaliečiai buvę be gimtosios nuodėmės? O kaip su bendrais neandertaliečių ir Homo sapiens sapiens palikuonimis?

Matome, kad istorija apie žmogaus nuopuolį iš tiesų nėra kažkoks žilos senovės įvykis. Tokio nuopuolio apskritai negalėję būti, nes tai prieštarautų neginčijamiems moksliniams faktams.

Atpirkimas
Anot Naujojo Testamento, Jėzus mirtimi ant kryžiaus atpirkęs žmonijos nuodėmes. „Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs“ (Rom 5, 19). Kadangi jokio vieno žmogaus neklusnumo nebuvę, netenka prasmės ir antroji Pauliaus teiginio dalis. Be to, dėl tos pačios priežasties prasmės netenka ir krikšto sakramentas, neva panaikinantis gimtąją nuodėmę.

Ypač svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad krikščionys laiko Jėzaus auką ant kryžiaus galutine ir kad daugiau jokių aukų nebereikia, tačiau tokiam požiūriui prieštarauja Hebrajų Biblijos Malachijo knyga:

1 „Tikėk manimi! Siunčiu savo pasiuntinį pirma savęs parengti man kelią. Staiga ateis į savo šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote. Sandoros pasiuntinys, kurio jūs trokštate, tikrai jau ateina, ­ sako Galybių VIEŠPATS. ­ 2 Bet kas gali ištverti jo atėjimo dieną ir kas gali išsilaikyti, jam pasirodžius? Juk jis ­ lyg lydytojo ugnis ir lyg skalbėjų šarmas. 3 Jis sėdės kaip sidabro lydytojas bei valytojas ir valys Levio palikuonis bei lydys juos kaip auksą ir sidabrą tol, kol jie neaukos teisumo atnašų VIEŠPAČIUI. 4 Tuomet Judo ir Jeruzalės atnašos bus tokios pat malonios VIEŠPAČIUI, kaip senovės dienomis ir praeities metais.
<...>
22 Atminkite mano tarno Mozės Įstatymą, įsakymus ir potvarkius, kuriuos daviau jam prie Horebo, skirtus visam Izraeliui. (Malachijo 3)

Prisikėlimas
Apie Jėzaus prisikėlimą kalbama visose evangelijose, tačiau jų pasakojimai skiriasi tiek, kad jų net labai norėdamas nesuderinsi (plačiau tuos prieštaravimus nagrinėjome šiame straipsnyje). Visų evangelijos pasakojimų negalime laikyti teisingais, nes tai kuo akivaizdžiausiai prieštarautų elementariai logikai.

Be Jėzaus prisikėlimo, prasmę praranda visi sakramentai ir apskritai visa krikščioniškoji teologija.

Jėzus - mesijas?
Krikščionys laiko Jėzų Hebrajų Biblijoje (Senajame Testamente) išpranašautu mesiju, Dovydo palikuonimi. Mato evangelijoje pateikiama nemažai Jėzaus neva išpildytų pranašysčių, tačiau jos visos yra dirbtinai pritemptos, o kartais paprasta Hebrajų Biblijos eilutė paversta pranašyste. Plačiau skaitykite čia.

Apaštalas Paulius
Apaštalas Paulius teigė, kad jam kelyje į Damaską apsireiškęs Jėzus. Jis tvirtino ir tai, kad jo skelbiama evangelija gauta apreiškimo būdu, o ne iš žmonių. Visgi jo apreiškimas aprašytas prieštaringai. Be to, Laiško galatams antrame skyriuje Paulius teigia, esą nuvykęs į Jeruzalėje vykusį apaštalų susirinkimą apreiškimo paskatintas, bet Apaštalų darbų 15 skyriuje rašoma, kad dėl Pauliaus vykimo buvo nutarta.

Būta rimtų nesutarimų tarp Pauliaus bei Jeruzalės bažnyčios, kuriai vadovavo Jėzaus broliu vadinamas Jokūbas. Laikytasi skirtingų nuomonių dėl Įstatymo laikymosi (išsamiau apie tai).

Nuteisinimas
Augsburgo konfesijoje rašoma:

Mūsų taip pat mokoma, kad po Adomo puolimo visi pri­gimtu būdu gimusieji žmonės nuodėmėse pradedami ir gimdomi, ir dėl to visi jau iš motinos gimsta pilni piktų norų bei troškimų ir neturi tikros Dievo baimės, taip pat iš prigimties neturi tik­ro tikėjimo į Dievą. Taip pat mokoma, jog ši prigimtoji liga, arba paveldimoji nuodėmė, tikrai yra nuodėmė. Ji visiems užtraukia amžiną Dievo rūstybę, jeigu jie naujai neatgimdomi per Krikštą ir Šv. Dvasią.

<...>

Apie krikštą mokoma, kad jis yra reikalingas išgany­mui,¹⁴ nes per krikštą mums pasiūloma Dievo malonė. Taip pat ir kūdikius reikia krikštyti, kad jie būtų pavesti Dievui ir Jam būtų tinkami.¹⁵

Dėl to pasmerkiami perkrikštytojai,¹⁶ kurie moko, kad netinką krikštyti kūdikius. (www.liuteronai.lt)

Jei laikytume šiuos teiginius teisingais, susidurtume su keletu problemų. Visų pirma, daugybė žmonių niekada nebuvo pakrikštyti ir niekada negirdėjo evangelijos, todėl jie automatiškai turėtų keliauti pragaran. Visų antra, Hebrajų Biblijoje tokie žmonės, kaip Nojus, Abraomas, Jobas ir kiti, vadinami teisiais, nors nebuvo pakrikštyti ir todėl neva turėjo gimtąją nuodėmę. Taigi, jei jų išganymui krikštas nebuvo reikalingas, tada neteisingas Augsburgo konfesijos teiginys apie šio sakramento būtinybę išganymui.

Be to, ta pati Augsburgo konfesija kalba apie siaubingą žmogaus nuodėmingumą, tačiau Hebrajų Biblijoje rašoma:

³ Laikui bėgant, Kainas aukojo VIEŠPAČIUI žemės derliaus atnašą, ⁴ o Abelis savo ruožtu aukojo savo kaimenės rinktines pirmienas. VIEŠPATS maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą, ⁵ o į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė. Todėl Kainas buvo labai piktas ir prislėgtas. ⁶ VIEŠPATS užkalbino Kainą: „Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi toks prislėgtas? ⁷ Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gera nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti.“ (Pradžios 4)

4 Aš padarysiu tavo palikuonis tokius gausius, kaip dangaus žvaigždės, atiduosiu visus šiuos kraštus tavo palikuonims, idant visos tautos per tavo palikuonis gautų palaiminimą 5 dėl to, kad Abraomas pakluso mano balsui ir vykdė, ką buvau jam paliepęs: įsakymus, nuostatus ir įstatymus. (Pradžios 26)

11 Tikrai šis įsakymas, kurį šiandien tau duodu, nėra tau nei per sunkus, nei per tolimas. 12 Jis nėra danguje, kad turėtumei sakyti: ‘Kas iš mūsų gali užkopti į dangų jo parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?’ 13 Jis nėra nei anapus jūros, kad turėtumei sakyti: ‘Kas iš mūsų gali persikelti anapus jūros jo parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?’ 14 Ne! Tas žodis tau labai arti, jis tavo lūpose ir tavo širdyje, kad jį vykdytumei. (Pakartoto Įstatymo 30)

Išvados
Kaip turėjote suprasti iš šio straipsnio, krikščioniškosios teologijos klaidingumą galima pagrįsti net keliais būdais. Įrodę, kad evangelijose pateikiamos iš konteksto ištrauktos Hebrajų Biblijos pranašysčių eilutės, kad Jėzaus genealogija netinkama mesijui, automatiškai turime atmesti ir doktriną apie atperkamąją Jėzaus mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą. Tą patį galime pasiekti ir atskleidę prieštaravimus tarp Jeruzalės bažnyčios bei Pauliaus arba palygindami Pauliaus mokymą su Hebrajų Biblijos eilutėmis. Eiti galime daugeliu kelių, bet pasiekiame vieną ir tą pačią išvadą - krikščionybės mokymas apie Jėzaus Kristaus, Dievo sūnaus, atperkamąją mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą yra klaidingas, neturintis pagrindo.

(bus tęsiama...)