Hebrajų Biblijos pranašystės, tariamai išpildytos Jėzaus Kristaus

Evangelijose randame nemažai citatų iš Hebrajų Biblijos (Senojo Testamento), nuorodų į ją. Evangelijų autoriai jas pateikė tam, kad skaitytojams įrodytų, jog Jėzus Kristus buvo iš anksto išpranašautas mesijas. Tačiau norom nenorom tenka pripažinti, kad citatos visiškai ištrauktos iš konteksto, o kartais apskritai išgalvotos. Atsiverskime Mato evangeliją ir pasižiūrėkime, ar evangelisto interpretacijos turi kokį nors pagrindą.

Jėzaus genealogija
Evangelija prasideda nuo Jėzaus Kristaus genealogijos, iš kurios matyti, jog Jėzus kilęs iš Izraelio karaliaus Dovydo. Jo palikuonis, anot Hebrajų Biblijos, būsiąs mesijas. Iš pirmo žvilgsnio su šia genealogija didelių bėdų lyg ir nebūtų, bet taip gali atrodyti tik tam, kuris neskaitė Jeremijo knygos. Joje parašyta:

²⁴ Kaip aš gyvas, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ net jeigu Jehojakimo sūnus Konijas [sutrumpintas Jehojachino arba Jechonijo vardas], Judo karalius, būtų antspaudo žiedas ant mano dešinės, net nuo ten jį nuplėščiau. ²⁵ Atiduosiu tave į rankas tiems, kurie ieško tavo gyvybės, į rankas tiems, kurie tau kelia siaubą, į rankas Babilono karaliui Nebukadnecarui ir chaldėjams. ²⁶ Nublokšiu tave drauge su tavo motina, kuri tave pagimdė, į kitą kraštą, kuriame negimėte, ir ten jūs mirsite. ²⁷ Į kraštą, į kurį trokš grįžti, jie nebesugrįš.

²⁸ Ar šis žmogus, Konijas, nėra puodas,

šlamštas, skirtas sudaužyti,

indas, kurio niekas nenori?

Tai kodėl jis ir jo palikuoniai išbloškiami?

Kodėl nubloškiami į kraštą,

kurio jie nepažįsta?

²⁹ O, šalie, šalie, šalie!

Išgirski VIEŠPATIES žodį!“

³⁰ Taip kalba VIEŠPATS:

„Įrašykite šį žmogų kaip bevaikį,

nevykėlį per visą gyvenimą!

Nė vienam iš jo palikuonių nebepavyks

vėl atsisėsti į Dovydo sostą

ir valdyti Judo karalystę. (Jeremijo 22, 24-30)

³⁰ Todėl taip kalba VIEŠPATS apie Judo karalių Jehojakimą: ‘Nebus jam palikuonio, sėdinčio Dovydo soste! Jo paties lavonas bus išmestas į kaitrą per dieną ir šaltį per naktį. ³¹ Nubausiu jį, jo palikuonis ir dvariškius už jų nedorumą, užtrauksiu jiems, visiems Jeruzalės gyventojams ir Judo žmonėms visas nelaimes, kuriomis jiems grasinau, nes jie nenorėjo klausyti!’“ (Jeremijo 36, 30)

Ar tik nėra Jėzaus genealogijoje Jechonijo? Atsivertę Mato evangelijos pirmą skyrių galite įsitikinti, kad šis asmuo ten neabejotinai yra. Taigi, jei Jėzus yra Jechonijo palikuonis, mesijas būti negali, nes tai prieštarautų Jeremijo knygai. Bet yra ir dar viena problemėlė. Jėzus, kaip tiki dauguma krikščionių, gimė iš nekaltos mergelės ir neturėjo žemiškojo tėvo, tad apskritai nebuvo karaliaus Dovydo palikuonis. Kai kas galėtų paprieštarauti, sakydamas, jog Marija buvo iš Dovydo giminės. Bet ar jos genealogija pateikta Luko evangelijoje?

²³ Jėzui buvo apie trisdešimt metų, kai jis pradėjo veikti. Jis buvo laikomas sūnumi Juozapo, sūnaus Elio, sūnaus Matato, ²⁴ sūnaus Levio, sūnaus Melchio, sūnaus Janajo, sūnaus Juozapo... (Luko 3)

Juodu ant balto parašyta, kad Jėzus buvo Juozapo sūnus, o pastarasis - Elio. Tai akivaizdžiai prieštarauja evangelisto Mato pateiktai Jėzaus genealogijai. Be to, Luko evangelijos pirmame skyriuje užsimenama, kad Jono Krikštytojo motina Elzbieta buvo kilusi iš Aarono vaikaičių. Sužinome ir tai, kad Marija buvo jos giminaitė, todėl logiška manyti, jog ir ji priklausė Levio, o ne Judo giminei, iš kurios turėjęs kilti mesijas.

Emanuelis
Toliau Matas cituoja Izaijo knygą:

Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą:

Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų,

ir jis vadinsis Emanuelis,

o tai reiškia: „Dievas su mumis.“ (Mato 1, 22-23)

Izaijo knygos 7 skyriuje rašoma šitaip:

¹ Ahazui, Jotamo sūnui ir Uzijo vaikaičiui, esant Judo karaliumi, Aramo karalius Recinas ir Izraelio karalius Pekachas, Remalijo sūnus, pakilo į karo žygį Jeruzalėn, tačiau nepajėgė jos pulti. ² Kai Dovydo namus pasiekė žinia, kad Aramas jau įsitaisė Efraimo valdose, karaliaus širdis ir žmonių širdys sudrebėjo, kaip dreba miško medžiai, blaškomi vėjo. ³ Bet VIEŠPATS tarė Izaijui: „Su jo sūnumi Šear Jašubu nueik ant Velėtojo lauko kelio, prie Aukštutinio tvenkinio kanalo galo, pasitikti Ahazo ⁴ ir pasakyk jam: „Būk tvirtas, laikykis ramiai! Nebijok! Tenedreba tavo širdis dėl tų dviejų smilkstančių nuodėgulių, dėl Recino bei Aramo ir Remalijo sūnaus įniršio. ⁵ Kadangi Aramas su Efraimu ir Remalijo sūnumi surengė sąmokslą prieš tave, tardami: ⁶ ‘Užpulkime Judą, palaužkime jo dvasią, užkariaukime jį ir paskirsime ten karaliumi Tabeelio sūnų’, ­

⁷ taip kalba Viešpats DIEVAS:

‘Tai neįvyks! Taip nebus!

⁸ Damaskas ­ Aramo sostinė,

o Damasko galva ­ Recinas.

⁹ Samarija ­ Efraimo sostinė,

o Samarijos galva ­ Remalijo sūnus.

Po šešiasdešimt penkerių metų

Efraimas bus sunaikintas,

liausis buvęs tauta.

Tik tvirtai tikėdami, tvirtai stovėsite!’“

¹⁰ VIEŠPATS kalbėjo Ahazui: ¹¹ „Prašyk VIEŠPATĮ, savo Dievą, ženklo; tebūna jis ar iš Šeolo gelmių, ar iš padangės aukštybių.“ ¹² Ahazas atsakė: „Ne! Neprašysiu ir negundysiu VIEŠPATIES!“ ¹³ Tuomet jis atsakė:

„Klausykitės, Dovydo namai! Negi per maža

jums varginti žmones, kad varginate ir mano Dievą?!

¹⁴ Todėl pats Viešpats duos jums ženklą.

Štai mergelė [turėtų būti verčiama „jauna moteris“] laukiasi kūdikio;

ji pagimdys sūnų

ir pavadins jį vardu Emanuelis.

¹⁵ Varške ir medumi jis maitinsis,

mokėdamas atmesti, kas pikta,

ir rinktis, kas gera.

¹⁶ Anksčiau nei tas berniukas

išmoks atmesti, kas pikta,

ir rinktis, kas gera,

kraštas anų dviejų karalių,

kurie tau kelia siaubą, bus nuniokotas.

Apie kokį berniuką Izaijas čia kalba? Ar apie Jėzų? Jei taip, jis jau turėjo būti gimęs, kai tų dviejų karalių (Izraelio ir Aramo) kraštas buvo nuniokotas, tačiau, kaip sužinome iš II Karalių knygos 15-15 skyrių, Izaijo pranašystė išsipildė, kai šiedu karaliai netikėtai buvo nužudyti, o tai įvyko gerokai anksčiau nei gimė Jėzus. Neturi ši pranašystė ir kokios papildomos prasmės, nes Jėzus, gimęs po kelių šimtų metų, negalėjo būti ženklas karaliui Ahazui ir kitiems to meto judėjams.

Kūdikių žudynės (Jeremijo 31, 15)
Matas teigia, kad Erodas, mėgindamas nužudyti naujagimį mesiją, įsakė išžudyti visus dvejų metų ir jaunesnius berniukus Betliejuje ir jo apylinkėse. Taip esą išsipildžiusi Jeremijo pranašystė.

Tai akivaizdžiai išgalvota Mato. Erodas buvo įvykdęs daugybę siaubingų nusikaltimų, įskaitant keleto savo šeimos narių nužudymą. Vis dėlto senovės istorikai, tokie kaip Juozapas Flavijus, kuris išvardijo Erodo nusikaltimus, nemini to, kas, be abejo, būtų didžiausias Erodo nusikaltimas. Dėl to neverta stebėtis, nes kūdikių žudynės paprasčiausiai neįvyko.

Iš Jeremijo 31, 15 konteksto aišku, kad raudama izraelitų, ištremtų į Asiriją. Rachelė, kaip teigiama Toroje, buvo Juozapo ir Benjamino motina. Juozapas turėjęs du sūnus - Efraimą ir Manasą, o Efraimo ir Manaso giminės sudariusios šiaurinės Izraelio karalystės, apie kurios gyventojų tremtį mūsų aptariamoje vietoje ir kalba Jeremijas, pagrindą. Tai neturi nieko bendro su po kelių šimtmečių tariamai įvykusiomis kūdikių žudynėmis.

Pašauktasis iš Egipto
Mato 2, 13-15 teigiama, esą Marija, Juozapas ir Jėzus pasitraukė į Egiptą, kol iš ten buvo pašaukti angelo. Tai neva išpildė pranašystę: "Iš Egipto pašaukiau savo sūnų." Ši tariama pranašystė yra iš Ozėjo 11, 1. Visgi, jei pasižiūrėsime į šios eilutės kontekstą Ozėjo knygoje, rasime visai ne pranašystę, o Izraelio istorijos perpasakojimą.

"Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau ir iš Egipto pašaukiau savo sūnų. Juo daugiau juos šaukiau, juo labiau jie traukėsi nuo manęs, aukodami Baalams ir degindami smilkalus stabams" (Ozėjo 11, 1-2).

Reikia pridurti, jog antroji eilutė pratęsia pranašo mintį. Joje sakoma, kad pašauktieji iš Egipto nusidėjo Dievui: "Juo daugiau juos šaukiau, juo labiau jie traukėsi nuo manęs, aukodami Baalams ir degindami smilkalus stabams" (Ozėjo 11, 2). Taigi, jei taikysime Ozėjo 11, 1 Jėzui remdamiesi antrąja eilute, apibūdinsime tiek Jėzų, tiek Mariją su Juozapu, kaip nusidėjėlius. Iš tiesų, kaip jau buvo minėta, tai visai nėra pranašystė, nes Mato evangelijoje pateikiama tik viena eilutė (ta pati nepilna), galinti suklaidinti daug nenusimanantį skaitytoją, kuris nesupranta, kad Ozėjas sūnumi vadina Izraelį. Jėzui šios Ozėjo knygos atkarpos neįmanoma pritaikyti net ir perkeltine prasme.

Nazarietis
Mato 2:23 teigia: Ir apsigyveno [Juozapas su Marija ir Jėzumi] Nazareto mieste, kad išsipildytų pranašų žodžiai: “Jį vadins Nazariečiu.” Aš radote tokią pranašystę Biblijoje? Nenustebkite, jei jos ten ir nerasite.

Mesijas judėjų Raštuose niekur nevadinamas Nazariečiu. Nepaisant Mato teiginio, nėra tokios pranašystės, kuri minėtų, kad Mesijas bus Nazareto gyventojas. Faktiškai Nazareto miestas niekur nėra minimas judėjų Biblijoje.

Buvo spekuliuojama, kad tai, ką nurodo Matas, yra Mesijo kaip “netser” (“atžalos”) aprašymas, pvz., naujas žydintis ūglys iš Dovydo linijos. Šis terminas pirmąkart pasirodo Izaijo knygoje: "Iš Jesės kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras." (Izaijo 11:1). Tačiau nepaisant to, kad Izaijas vartoja šį terminą, niekur nėra parodoma, kad Mesijas iš tiesų būtų vadinamas “netser”. Alternatyvus aiškinimo variantas susieja Mato pavartotą terminą su žodžiu “natsar”, "sargyba," "saugoti."

Neįmanoma, kad Matas nurodytų į Mesiją kaip nazyrą, kai niekur judėjų raštuose nėra teigiama, kad Mesijas kada nors duos nazyro įžadą. Be to, žodžių “nazyras”, “nazir” (iš hebrajų kalbos šaknies N-Z-R), ir “nazarietis”, “notsri” (iš hebrajų šaknies N-TZ- R) rašyba hebrajų kalboje nėra tokia pat.

Spėliojimas, ar evangelistas lygina nazarietį ir “netser” (ar “natsar”), ar nazarietį ir nazyrą yra nereikšmingas, kadangi iš tikrųjų nėra jokio pagrindo nė vienam iš šių teiginių. Mato 2:23 nurodoma, kad priežastis, dėl kurios Jėzus vadinamas nazariečiu (graikiškai "Nazoraios"), yra ta, kad jis gyveno Nazarete (graikiškai “Nazaret”). Tai neturi nieko bendro su “netser”, “natsar” ar “nazir”. Geriausiu atveju, Matas leidžia sau žaisti žodžiais. Nėra jokios priežasties patikėti šiuo Naujajame Testamente pateiktu neegzistuojančios pranašystės "išsipildymu".

Tariamai išpildytos pranašystės - didžiulė Mato klaida
Kadangi mūsų aptartos pranašystės originaliame kontekste turi mažai ką bendro su Jėzumi, kam evangelistas jas įtraukė į savo knygą? Yra dvi galimybės:

1. Bažnyčia teigia, kad šie žodžiai turėjo paslėptą ateities kontekstą (Dievas neva buvo paslėpęs labai svarbius dalykus nuo išrinktosios tautos).

2. Matas, norėdamas įrodyti Jėzų esant mesiją, Hebrajų Biblijoje ieškojo eilučių (kai kuriais atvejais tik frazių), kurios galėtų būti aiškinamos kaip pranašystės, ir tuomet išgalvojo arba kiek pakeitė Jėzaus gyvenimo įvykius, pateikdamas juos kaip šių "pranašysčių" išsipildymą.

Laimei, tiems, kurie tikrai nori žinoti tiesą, Matas padarė milžinišką klaidą, kuri nepalieka jokių abejonių, kad teisinga antroji galimybė. Ši klaida susijusi su vadinamuoju pergalingu Jėzaus įžengimu Jeruzalėn. Jėzus jojęs ant asilo (jei tikėsime Morkumi, Luku ir Jonu) ar ant dviejų asilų (jei tikėsime Matu). Mato 21, 1-7 du gyvuliai minimi trijose eilutėse, tad tai negali būti kopijavimo klaida. Taigi, Mato evangelijoje Jėzus joja ant abiejų gyvulių tuo pat metu, nes 7 eilutėje, jei skaitysime pažodžiui, rašoma: "ant jų jis atsisėdo."

Kodėl Mato evangelijoje Jėzus tuo pat metu joja ant dviejų asilų? Todėl, kad Matas neteisingai suprato Zacharijo 9, 9. Dalis šios eilutės skamba taip: "jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio." Pažodžiui ši atkarpa skambėtų šitaip: "joja ant asilo, ir ant asiliuko, asilės jauniklio."

Kiekvienas, susipažinęs su Senojo Testamento hebrajų kalba, turėtų žinoti, kad žodis, išverstas "ir", nereiškia kito gyvulio, o vartojamas siekiant pabrėžti. Kaip pastebėjome, lietuviškajame Zacharijo knygos vertime žodžio "ir" net nėra. Hebrajų Biblijoje neretai vartojamos lygiagrečios frazės, reiškiančios vieną ir tą patį, tačiau akivaizdu, jog Matas to nežinojo. Šis evangelijos epizodas įtikinamai pademonstruoja, kad Matas išgalvojo Jėzaus gyvenimo įvykius, kad "išpildytų" Senojo Testamento pranašystes, nors kai kuriais atvejais tai reiškė absurdiško įvykio sukūrimą. Mato evangelijoje apstu tokių "išsipildžiusių" pranašysčių. Einant Mato pramintu taku ir tikint, kaip tai daro bažnyčia, "ateities kontekstais", kiekvieną Hebrajų Biblijos frazę galima paversti išsipildžiusia pranašyste!