Krikščioniškosios teologijos nepagrįstumas

Šiame tinklaraštyje apie krikščionybės klaidingumą jau paskelbėme keletą straipsnių, todėl pastarasis daugiausia bus skirtas juose pateiktiems faktams apibendrinti.

Visų pirma, reikia akcentuoti, jog tinklaraščio "Sapere aude" tikslas nėra įrodyti, kad krikščionybė yra kažkoks blogis ar kad krikščionys - naivūs žmogeliai. Priešingai, meilė artimui, atlaidumas, gailestingumas ir daugelis kitų dalykų, kurių mokė Jėzus, jokiu būdu negali būti nurašyti kaip nieko verti. Negalime paneigti ir to, kad I m. e. a. dabartinio Izraelio teritorijoje gyveno žmogus, vardu Ješua (Jėzus). Tačiau jo mokymas nėra tiksliai perteiktas evangelijose, nes jas parašė žmonės, nebuvę tų įvykių liudininkais, turėję savų tikslų ir pan. Be to, evangelijose esama prieštaravimų, apie kuriuos jau esame rašę.

Šio straipsnio tikslas - pademonstruoti teologinės krikščionybės sistemos nepagrįstumą. Krikščionybės pamatinis teiginys, galima sakyti, yra šis:

Broliai, aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria būsite išgelbėti, jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; antraip būtumėte veltui įtikėję. Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai. (1 Kor 15, 1-4)

Žmogaus nuopuolis

Katalikų Bažnyčios katekizme žmogaus nuopuolis vadinamas esmine krikščioniškojo tikėjimo tiesa. Be to, ten rašoma:

Apie nuopuolį (Pr 3) pasakojama vaizdais, bet kalbama apie tikrą pirmykštį įvykį, apie žmogaus istorijos pradžioje įvykusį faktą. Apreiškimas mums suteikia tikėjimo tikrumą, kad visa žmonijos istorija yra paženklinta mūsų pirmųjų tėvų laisvai padarytos pirmapradės nuodėmės. (7 skirsnelis. Nuopuolis)

Paulius tvirtina: „Vieno žmogaus neklusnumu daugelis [tai yra visi žmonės] tapo nusidėjėliais“ (Rom 5, 19): „Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). Taigi, kiekvienas žmogus, kaip teigia Katalikų Bažnyčia, paveldi gimtąją nuodėmę, kurią nuplauna krikšto sakramentas. Tačiau kada tas nuopuolis įvyko? Moksliniai duomenys verčia manyti, kad tokio nuopuolio apskritai nebuvo.

Homo sapiens rūšis atsirado maždaug prieš 500 000 metų, o porūšis Homo sapiens sapiens - prieš 200 000 metų. Prieš 60 000 metų Afrikoje gyveno vyras (artimiausias bendras protėvis), iš kurio Y chromosomos kilusios visų šiandien gyvenančių vyrų Y chromosomos. Taip pat prieš 60 000 metų Artimuosiuose Rytuose iš Afrikos migruojantys žmonės susidūrė su neandertaliečiais, su kuriais, kaip rodo genetiniai tyrimai, susilaukė bendrų palikuonių. [1]

Šie faktai žmogaus nuopuolio teorijai iškelia rimtų klausimų.

• Kada gyveno pirmieji žmonės (Adomas ir Ieva)? Iš Biblijos pasakojimo aišku, kad jie turėjo gyventi kažkur prieš ~6000 metų, bet žmonių Žemėje būta jau gerokai anksčiau.
• Jei mirtis į žmonių pasaulį atėjusi dėl pirmųjų tėvų nuodėmės, kodėl randama pirmykščių žmonių kaulų? Tai tik įrodo neginčijamą faktą, kad mirtis yra neatsiejama gyvojo pasaulio dalis.
• Daugybė mokslinių duomenų byloja, kad visi žmonės kilę iš Afrikos, tad ten turėję gyventi ir Adomas su Ieva, tačiau Edenas, anot Biblijos, buvęs kažkur Mesopotamijoje. Be to, ir pats žodis šumeriškos kilmės.
• Jeigu pirmieji tėvai buvę Homo sapiens, tai neandertaliečiai buvę be gimtosios nuodėmės? O kaip su bendrais neandertaliečių ir Homo sapiens sapiens palikuonimis?

Matome, kad istorija apie žmogaus nuopuolį iš tiesų nėra kažkoks žilos senovės įvykis. Tokio nuopuolio apskritai negalėję būti, nes tai prieštarautų neginčijamiems moksliniams faktams.

Atpirkimas
Anot Naujojo Testamento, Jėzus mirtimi ant kryžiaus atpirkęs žmonijos nuodėmes. „Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs“ (Rom 5, 19). Kadangi jokio vieno žmogaus neklusnumo nebuvę, netenka prasmės ir antroji Pauliaus teiginio dalis. Be to, dėl tos pačios priežasties prasmės netenka ir krikšto sakramentas, neva panaikinantis gimtąją nuodėmę.

Ypač svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad krikščionys laiko Jėzaus auką ant kryžiaus galutine ir kad daugiau jokių aukų nebereikia, tačiau tokiam požiūriui prieštarauja Hebrajų Biblijos Malachijo knyga:

1 „Tikėk manimi! Siunčiu savo pasiuntinį pirma savęs parengti man kelią. Staiga ateis į savo šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote. Sandoros pasiuntinys, kurio jūs trokštate, tikrai jau ateina, ­ sako Galybių VIEŠPATS. ­ 2 Bet kas gali ištverti jo atėjimo dieną ir kas gali išsilaikyti, jam pasirodžius? Juk jis ­ lyg lydytojo ugnis ir lyg skalbėjų šarmas. 3 Jis sėdės kaip sidabro lydytojas bei valytojas ir valys Levio palikuonis bei lydys juos kaip auksą ir sidabrą tol, kol jie neaukos teisumo atnašų VIEŠPAČIUI. 4 Tuomet Judo ir Jeruzalės atnašos bus tokios pat malonios VIEŠPAČIUI, kaip senovės dienomis ir praeities metais.
<...>
22 Atminkite mano tarno Mozės Įstatymą, įsakymus ir potvarkius, kuriuos daviau jam prie Horebo, skirtus visam Izraeliui. (Malachijo 3)

Prisikėlimas
Apie Jėzaus prisikėlimą kalbama visose evangelijose, tačiau jų pasakojimai skiriasi tiek, kad jų net labai norėdamas nesuderinsi (plačiau tuos prieštaravimus nagrinėjome šiame straipsnyje). Visų evangelijos pasakojimų negalime laikyti teisingais, nes tai kuo akivaizdžiausiai prieštarautų elementariai logikai.

Be Jėzaus prisikėlimo, prasmę praranda visi sakramentai ir apskritai visa krikščioniškoji teologija.

Jėzus - mesijas?
Krikščionys laiko Jėzų Hebrajų Biblijoje (Senajame Testamente) išpranašautu mesiju, Dovydo palikuonimi. Mato evangelijoje pateikiama nemažai Jėzaus neva išpildytų pranašysčių, tačiau jos visos yra dirbtinai pritemptos, o kartais paprasta Hebrajų Biblijos eilutė paversta pranašyste. Plačiau skaitykite čia.

Apaštalas Paulius
Apaštalas Paulius teigė, kad jam kelyje į Damaską apsireiškęs Jėzus. Jis tvirtino ir tai, kad jo skelbiama evangelija gauta apreiškimo būdu, o ne iš žmonių. Visgi jo apreiškimas aprašytas prieštaringai. Be to, Laiško galatams antrame skyriuje Paulius teigia, esą nuvykęs į Jeruzalėje vykusį apaštalų susirinkimą apreiškimo paskatintas, bet Apaštalų darbų 15 skyriuje rašoma, kad dėl Pauliaus vykimo buvo nutarta.

Būta rimtų nesutarimų tarp Pauliaus bei Jeruzalės bažnyčios, kuriai vadovavo Jėzaus broliu vadinamas Jokūbas. Laikytasi skirtingų nuomonių dėl Įstatymo laikymosi (išsamiau apie tai).

Nuteisinimas
Augsburgo konfesijoje rašoma:

Mūsų taip pat mokoma, kad po Adomo puolimo visi pri­gimtu būdu gimusieji žmonės nuodėmėse pradedami ir gimdomi, ir dėl to visi jau iš motinos gimsta pilni piktų norų bei troškimų ir neturi tikros Dievo baimės, taip pat iš prigimties neturi tik­ro tikėjimo į Dievą. Taip pat mokoma, jog ši prigimtoji liga, arba paveldimoji nuodėmė, tikrai yra nuodėmė. Ji visiems užtraukia amžiną Dievo rūstybę, jeigu jie naujai neatgimdomi per Krikštą ir Šv. Dvasią.

<...>

Apie krikštą mokoma, kad jis yra reikalingas išgany­mui,¹⁴ nes per krikštą mums pasiūloma Dievo malonė. Taip pat ir kūdikius reikia krikštyti, kad jie būtų pavesti Dievui ir Jam būtų tinkami.¹⁵

Dėl to pasmerkiami perkrikštytojai,¹⁶ kurie moko, kad netinką krikštyti kūdikius. (www.liuteronai.lt)

Jei laikytume šiuos teiginius teisingais, susidurtume su keletu problemų. Visų pirma, daugybė žmonių niekada nebuvo pakrikštyti ir niekada negirdėjo evangelijos, todėl jie automatiškai turėtų keliauti pragaran. Visų antra, Hebrajų Biblijoje tokie žmonės, kaip Nojus, Abraomas, Jobas ir kiti, vadinami teisiais, nors nebuvo pakrikštyti ir todėl neva turėjo gimtąją nuodėmę. Taigi, jei jų išganymui krikštas nebuvo reikalingas, tada neteisingas Augsburgo konfesijos teiginys apie šio sakramento būtinybę išganymui.

Be to, ta pati Augsburgo konfesija kalba apie siaubingą žmogaus nuodėmingumą, tačiau Hebrajų Biblijoje rašoma:

³ Laikui bėgant, Kainas aukojo VIEŠPAČIUI žemės derliaus atnašą, ⁴ o Abelis savo ruožtu aukojo savo kaimenės rinktines pirmienas. VIEŠPATS maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą, ⁵ o į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė. Todėl Kainas buvo labai piktas ir prislėgtas. ⁶ VIEŠPATS užkalbino Kainą: „Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi toks prislėgtas? ⁷ Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gera nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti.“ (Pradžios 4)

4 Aš padarysiu tavo palikuonis tokius gausius, kaip dangaus žvaigždės, atiduosiu visus šiuos kraštus tavo palikuonims, idant visos tautos per tavo palikuonis gautų palaiminimą 5 dėl to, kad Abraomas pakluso mano balsui ir vykdė, ką buvau jam paliepęs: įsakymus, nuostatus ir įstatymus. (Pradžios 26)

11 Tikrai šis įsakymas, kurį šiandien tau duodu, nėra tau nei per sunkus, nei per tolimas. 12 Jis nėra danguje, kad turėtumei sakyti: ‘Kas iš mūsų gali užkopti į dangų jo parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?’ 13 Jis nėra nei anapus jūros, kad turėtumei sakyti: ‘Kas iš mūsų gali persikelti anapus jūros jo parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?’ 14 Ne! Tas žodis tau labai arti, jis tavo lūpose ir tavo širdyje, kad jį vykdytumei. (Pakartoto Įstatymo 30)

Išvados
Kaip turėjote suprasti iš šio straipsnio, krikščioniškosios teologijos klaidingumą galima pagrįsti net keliais būdais. Įrodę, kad evangelijose pateikiamos iš konteksto ištrauktos Hebrajų Biblijos pranašysčių eilutės, kad Jėzaus genealogija netinkama mesijui, automatiškai turime atmesti ir doktriną apie atperkamąją Jėzaus mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą. Tą patį galime pasiekti ir atskleidę prieštaravimus tarp Jeruzalės bažnyčios bei Pauliaus arba palygindami Pauliaus mokymą su Hebrajų Biblijos eilutėmis. Eiti galime daugeliu kelių, bet pasiekiame vieną ir tą pačią išvadą - krikščionybės mokymas apie Jėzaus Kristaus, Dievo sūnaus, atperkamąją mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą yra klaidingas, neturintis pagrindo.

(bus tęsiama...)

Jehovos liudytojai

Su Jehovos liudytojais turbūt teko susidurti daugeliui iš mūsų ir, reikia manyti, didžiajai daliai jie paliko ne patį geriausią įspūdį. Kaip žinia, šio judėjimo atstovai įkyriai perša savo brošiūras, vaikščiodami po butus ar tiesiog gatvėje. Kartais jie tam net pasitelkia apgaulę. Asmeniškai gatvėje teko susidurti su vienu jehovistu, kuris netikėtai priėjo ir ėmė šnekėti apie politiką, kažką užsiminė apie A. Brazauską, kuris tuomet buvo visai neseniai paskirtas premjeru, ir įbruko į rankas porą Jehovos liudytojų leidinių.

Žemiau pateikiamas truputį paredaguotas Mindaugo Peleckio straipsnis apie šio judėjimo įkūrėjus, mokymą ir pan.

Šis vienas kontroversiškiausių pasaulyje naujųjų religinių judėjimų buvo įkurtas Jungtinėse Valstijose. Pradininkas – Charlesas Taze’as Russellas (1852-1916). Dar būdamas aštuoniolikos ir neturėdamas teologinio išsilavinimo (baigė tik kelias klases) jis organizuodavo Biblijos studijas. 1876 metais gimtojo Pittsburgo miesto (Pensilvanijos valstija) Biblijos studijų grupelė jį išrinko „pastoriumi“. Tais pačiais metais Ch. T. Russellas nedideliame Septintosios dienos adventistų žurnale perskaitė straipsnį apie tai, kad Kristus 1874 metais neregimai nužengė į žemę ir stebi žmonių gyvenimus. Taip pat straipsnyje buvo nurodoma, kad regimojo Kristaus atėjimo į žemę reikia laukti 1878 metais. Būsimasis jehovinistų vadas tuo buvo labai sužavėtas, todėl nusprendė pakeisti savo gyvenimą. Jis uždarė savo verslą ir visus pinigus paaukojo to žurnalo – „Ryto šauklys” (Herald of the morning) – išlaikymui. Tačiau šia idėja jis nusivylė, nes 1878 metais Kristus į Žemę taip ir neatvyko. Po metų Ch. T. Russellas įkūrė savo žurnalą, netrukus tapusį iki šiol leidžiamu pagrindiniu jehovistų spaudos organu – „Sargybos bokštą” (Watchtower). 1884 metais įkurta Sargybos bokšto organizacija. Už sekėjų pinigus Ch. T. Russellas išleido 7 savo Biblijos komentarų tomus, pavadintus „Šventojo Rašto tyrinėjimais“. Beje, jehovininkų platinamas Biblijos vertimas – „Naujojo pasaulio Šventojo Rašto vertimas“ (New World Translation of the Holy Scriptures) – neatitinka tikrojo Biblijos teksto. Šiame Šventojo Rašto vertime jie įdiegė specifinį terminų žodyną. Jame 237 vietose sutinkamas žodis „Jehova“ (vietoje žodžio „Viešpats“. Žodis „kryžius“ pakeistas žodžiu „stulpas“, vietoje žodžio „surinkimas“ vartojamas žodis „organizacija“. Beje, nors Ch. T. Russellas tvirtino mokėjęs hebrajų, graikų ir lotynų kalbas, nustatyta, jog iš tikrųjų jų nemokėjo.

Praėjus keliems mėnesiams po Ch. T. Russello mirties, antruoju organizacijos prezidentu tapo Josephas Franklinas Rutherfordas (1869-1942), augęs baptistų šeimoje. Jis buvo kaltinamas šnipinėjimu ir 1918 metais dėl to įkalintas. 1919 metais jis išėjo iš kalėjimo kaip Jehovos liudytojų „kankinys“. Tais pačiais metais J. F. Rutherfordas pradėjo leisti iki šiol pasirodantį antrąjį tarptautinį jehovistų žurnalą „Aukso amžius“ (The Golden Age, 1919-1937), vėliau pervadintą į „Paguodą“ (Consolation, 1937-1946), iki šiol einantį 81 kalba pavadinimu „Atsibuskite!“ (Awake!). Beje, „Sargybos bokštas“ leidžiamas 161 kalba. Abu jehovistų žurnalai visomis kalbomis spausdina tas pačias publikacijas. Taip pat įvairiomis pasaulio kalbomis leidžiamos ir įvairios pamokymų knygos. Vienos populiariausių jehovistų knygų, platinamų mūsų šalyje lietuvių kalba – „Tu gali gyventi amžinai Žemės rojuje“, Jehovan todistajien kirjapaino, Vantaa, Suomija, 1994 (bendras knygos tiražas – 72,6 mln. egz.) bei „Jaunimas klausia... Naudingi atsakymai“, Jehovan todistajien kirjapaino, Vantaa, Suomija, 1994 (bendras knygos tiražas – 3 mln. egz.); bene populiariausia rusų kalba leidžiama jehovininkų knyga – „Gyvenimas – kaip jis atsirado? Ar tai – evoliucijos, ar sukūrimo pasekme?“ („Žizn – kak ona voznikla? Putiom evoliucii ili putem sotvorenija?), Druck: Wachtturm-Gesselschaft, Selters/Taurus, Deutschland, 1992 (bendras knygos tiražas – 27 mln. egz.). Jos visos gausiai iliustruotos, kad atrodytų kuo patrauklesnės.

J. F. Rutherfordas pranašavo, kad 1925 metais žemėje kūnišku pavidalu apsilankys Abraomas ir karalius Dovydas. Laukdamas jų apsilankymo, jis už surinktus pinigus JAV San Diego mieste nupirko prabangią vilą, į savo garažą pastatė geriausią automobilį, o vilą apstatė prašmatniais baldais. Dangaus svečiams laiku nepasirodžius, jų apsilankymo metas buvo vėl nukeltas – šįkart į 1942 metus.

Tiesa, tik 1931 metais organizacijos suvažiavime Ohajo valstijos mieste Columbuse J. F. Rutherfordas davė jai naują pavadinimą – Jehovos liudytojai, remdamasis pranašo Izaijo žodžiais: „Jūs mano liudytojai, – tai Viešpaties žodis...“ (Iz 17, 8). Vadovaujant J. F. Rutherfordui, organizacijos būstinė persikėlė iš Pitsburgo į Brukliną Niujorke. Jis atmetė didžiąją dalį Ch. T. Russello mokymo ir skleidė savo idėjas. J. F. Rutherfordas Jehovos liudytojus padalino į dvi dalis: 144 000 išrinktųjų bei didžiosios daugumos klasę (jie negyvens danguje, bet turės amžinąjį gyvenimą). Pasaulyje yra apie 15 mln. jehovistų maždaug 230-yje šalių.

Lietuvoje pirmoji Jehovos liudytojų bendrija įregistruota 1935 metais, po Nepriklausomybės atkūrimo – 1993 metais (nacių ir tarybinės okupacijų metais jų veikla buvo draudžiama). Bendrijos centras nuo 1995 metų įsikūręs Giraitės gyvenvietėje, Kauno rajone.

Naujo jehovininko krikšto ceremonija paprastai vyksta baseine: dviejose jo pusėse stovi po Jehovos liudytoją, jie užspaudžia naujakrikštui nosį ir panardina į vandenį. Tai simbolizuoja senojo gyvenimo pabaigą ir naujojo pradžią. Visų akivaizdoje gali nesikrikštyti tik senyvas žmogus, dėl prastos sveikatos negalintis atvykti į kongresą ar asamblėją. Tada jis krikštijamas namie, vonioje.

Pastaraisiais metais jehovininkai surengė tūkstančius kongresų pasaulyje, juose skelbė savo įsitikinimus. Pasak jų, mūsų laikų įvykiai turi didelę pranašišką reikšmę.

Pagal jehovininkų mokymą amžinybėje yra tik visaesantis visatos saugotojas ir visa regimo bei neregimo kūrėjas Dievas Jehova. Nėra jokios Trejybės. Trejybė suprantama kaip trys dievai, egzistuojantys viename – Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Jie visi lygūs, vienatiniai ir amžini. Todėl, anot Jehovos liudytojų, krikščioniškosios Trejybės autorius yra šėtonas. Teigiama, kad žodis „Trejybė“ nėra paminėtas Biblijoje, todėl jos negali būti. Žodis „Jehova“ kildinamas nuo hebrajiško žodžio Jahvė, kuris rašomas be balsių iš dešinės į kairę (HVHJ).

Pasak NRJ mokymo, Dievas Jehova turėjo du sūnus: Mykolą ir Liuciferį. Liuciferis turėjo valdyti visą neregimąjį pasaulį, o Mykolas – regimąjį. Tačiau Liuciferis pasipriešino Jehovai ir tapo šėtonu, pasaulio valdytoju. Tuomet Kristus (Mykolas) liko vienatinis Dievo Jehovos Sūnus. Jėzus Kristus egzistavo trijose skirtingose būsenose: 1) kaip arkangelas Mykolas, pirmasis Dievo kūrinys, vėliau jis liovėsi būti Mykolu, nes tapo 2) tobulu žmogumi žemėje 33 metams; 3) prisikėlęs jis vėl tapo arkangelu Mykolu.

Jehovos liudytojų mokyme atmetamas Kristaus dieviškumas. Anot jų, Jėzus Kristus nebuvo ir Dievas, ir žmogus. Jis buvo žmogus, bet taip pat ir Dievo sūnus. Šio NRJ mokyme remiamasi vadinamąja Arijaus "erezija" (Aleksandrijos kunigas Arijus (apie 256-336) neigė Jėzaus Kristaus dieviškumą, Dievui jį prilygino tik dėl jo dorovinio tobulumo. Arijaus mokymas IV a. paskelbtas erezija. Jis stabdė Romos bažnyčios įtakos plitimą Vidurio Europoje. XVI-XVII a. Arijaus sekėjai, pasivadinę „Lietuvos broliais“ (arijonais), veikė Tauragėje ir Kėdainiuose.), pagal kurią Jėzus Kristus nėra Dievas, tačiau buvo sukurtas dangiškojo Tėvo, kaip ir visi angelai. Mesiju jis tapo tik tuomet, kai Jonas Krikštytojas Jėzų krikštijo Jordano upėje ir ant jo nusileido Šventoji Dvasia balandžio pavidalu.

Šventoji Dvasia Jehovos liudytojų mokyme nėra asmuo. Tai – neregimoji Dievo Jehovos galia, kuri skatina pasekėjus pildyti Jo valią. Jehovos liudytojų organizacija krikštija vardan Tėvo (Jehovos), Sūnaus (Mykolo) ir Dvasios vadovaujamos organizacijos. Biblija – teisingas, nenuodėmingas, dvasingas Dievo Žodis, Jo paties duotas ir išlaikytas kaip Jo tikslų apreiškimas. Šėtonas (buvęs Jehovos sūnus Liuciferis) – didis angelas, sukilęs prieš Jehovą ir Jo vienvaldystę. Per šėtoną nuodėmė ir mirtis įėjo į žmogų. Šėtono ir jo pasekėjų likimas – mirtis.

Žmogus buvo sukurtas pagal Jehovos atvaizdą, bet nusidėjo turėdamas laisvą valią, todėl visi žmonės gimsta nuodėmingi ir kūniški. Tas, kuris iki mirties bus ištikimas Kristui, paveldės su Juo dangiškąją karalystę. Laisvos valios žmonės, kurie priima Jehovą ir Jo teokratinį valdymą, išvys „naująją žemę“. Tie, kurie atmeta Jehovą, bus sunaikinti.

Dėl Adomo nuopuolio visi žmonės gimsta be teisės į amžinąjį gyvenimą. Kristaus mirtis turėjo šitą nuodėmę išpirkti ir padėti pamatus Naujojo Pasaulio teisingumui, taip pat ir tūkstantmečiam Kristaus valdymui. Į nuodėmę nežiūrima kaip į didelę blogybę, atskyrusią žmogų nuo Dievo, todėl Adomo nuopuolis Edeno sode ir Jėzaus Kristaus mirtis Golgotoje nelaikomi kova prieš nuodėmę. Išgelbėjimas priklausąs nuo to, ką daro žmogus, bet ne dėl Kristaus kraujo aukos. Kristaus išperkamoji auka nėra esminė, nes tikima, kad tūkstantmetėje karalystėje prisikels visi žmonės, kurie dar nepriėmė Kristaus amžinajam gyvenimui. Išimtimi laikomi tie žmonės, kurie turėjo galimybę, bet žemiškajame gyvenime nepriėmė Kristaus. Prisikėlimas laikomas išbandymo laikotarpiu. Visi, neišlaikę išbandymo, pateks į Paskutinįjį teismą.

Jehovos liudytojai privalo atlikti keturis veiksmus, kad būtų išgelbėti: 1) įgyti žinių studijuodami Bibliją „Sargybos bokšto“ leidinių pagalba; 2) vykdyti Dievo ir „Sargybos bokšto“ bendruomenės įsakymus; 3) būti pakrikštyti „Sargybos bokšto“ organizacijoje; 4) einant nuo durų prie durų skelbti gerąją „Sargybos bokšto“ naujieną.

Jehovininkų mokyme atmetamas Kristaus kūniškas prisikėlimas. Teigiama, kad Jėzus Kristus buvo nužudytas kūne ir prisikėlė kaip nematoma dvasinė būtybė po to, kai paaukojo save už paklusnius žmones. Dievas Kristų prikėlė kaip galingą nemirtingą Sūnų-Dvasią. Tačiau per 40 dienų po prikėlimo Kristus buvo kūne kaip ir žmonėms pasirodantys angelai, kad apsireikštų savo mokiniams. Jehova nenorėjo pažeminti Kristaus, amžiams jį palikdamas žmogumi. Po to, kai Kristus paaukojo save kaip tobulą žmogiškąją auką, Dievas jį prikėlė amžinybei.

Žmogaus siela nėra amžina, ji – mirtinga. Gyvūnai taip pat turi sielą, tačiau žmogaus siela yra aukštesnės kokybės dėl kūrybos išskirtinumo.

Pragaras kaip „amžinos kančios“ vieta, kur nusidėjėliai po mirties laukia prisikėlimo, pasak jehovistų mokymo, neegzistuoja. Jis esąs išgalvotas „oficialiosios religijos“, jo nesą Biblijoje. Pragaras – tai bendras žmonijos kapas, poilsio ir laukimo vieta, kur išrinktieji miega, kol Jehova juos prikels.

Anot Jehovos liudytojų, visi žmonės žus pasaulinėje Armagedono katastrofoje. Jėzus Kristus atsives nematomas dvasines kariuomenes ir, vadovaudamas 144 000 Jehovos liudytojų, sunaikins šėtoną su jo demoniška armija bei žemiškųjų religijų ir organizacijų atstovus, neapšviestus Jehovos liudytojų mokymo. Norint išvengti pralaimėjimo Armagedono mūšyje, reikia priklausyti Jehovos liudytojų organizacijai. Antikristas – tai bet kuris asmuo ar organizacija, nusiteikę prieš Jehovos liudytojus.

Jehovos liudytojai tiki, kad jie yra ypatinga, išrinktoji „tauta“, kuriai patikėta išpildyti Jehovos valią, visur skelbti žinią apie paskutines žmonijos dienas. Tik per šią „tautą“ Dievas valdąs pasaulį. Formuojama nuomonė, kad tie, kas prieštarauja Jehovos liudytojų organizacijos vadovams, tarnauja šėtonui.

Jehovos liudytojų praktikoje nėra sakramentų. Draudžiamas kraujo perpylimas, nešvenčiami gimtadieniai, nurodant, kad Biblijoje detaliau minimi tik du gimtadienių šventimai: faraono ir karaliaus Erodo. Abu šie žmonės buvę pagonys ir abu savo gimtadienio šventimo proga įvykdė mirties bausmę žmogui. Nepritariama Kalėdų šventimui, nes esą nežinoma tiksli Jėzaus gimimo data; kadaise ta diena, kai švenčiamos Kalėdos, neva buvusi pagoniška šventė – saturnalijos. Susilaikoma ir nuo Velykų šventimo, tvirtinama, jog tai – taip pat pagoniškas paprotys. Jehovos liudytojai nebalsuoja rinkimuose ir negerbia tautinės vėliavos, nes tai yra priešiškos valdžios emblema ir stabas. Atsisakoma tarnauti kariuomenėje, tarnaujama tik „Jehovos armijoje“, o valstybės kariuomenė esanti priešo stovyklos dalis. Atmetamas kryžiaus naudojimas, nes tai irgi laikoma pagonybės simboliu. Teigiama, kad Jėzus miręs ant tiesaus stulpo, be skersinės sijos. Draudžiama sėdėti prie laužo – ir tai esąs pagoniškas paprotys. Negalima eiti į laidotuves, labdaros šventes, tai – labai blogas paprotys. Net negalima mėginti sakyti tosto vestuvėse ar kitose šventėse, nes nubaus Jehova. Draudžiama dirbti bet kokioje leidykloje, išskyrus Jehovos liudytojų, nes visos knygos ne apie Jehovą – dvasinis paklydimas. Liepiama vengti antsvorio – geras jehovininkas turi būti liesas. Negalima juoktis, pasakoti anekdotų – tai esą amoralu. Jei einate į pasimatymą su mergina, būtinai veskitės kitą jehovistą, jis jus prižiūrės; o apskritai geriau išvis nevaikščioti į pasimatymus. Negalima skaityti senos jehovistų literatūros, nes ji morališkai paseno. Nesportuokite – tai tuščias laiko švaistymas. Jokiu būdu nesiekite aukštojo išsilavinimo, geriau tarnaukite Jehovai. Ir svarbiausia – niekam nelinkėkite sėkmės, tai – šėtoniška.

Kraujo perpilymui, tiksliau, jo draudimui jehovistai skiria ypač daug dėmesio. 2004 metais Jehovos liudytojai lietuvių kalba išleido JAV sukurtą vaizdajuostę „Kraujo perpylimo alternatyvos – paprasta, saugu, veiksminga“. Vieni žymesnių skandalų, susijusių su kraujo perpylimu, įvyko prieš kelerius metus Estijoje ir JAV. 1997 metais Taline mirė naujagimė, kuriai tėvai jehovistai neleido perpilti kraujo. Jie teismui pareiškė nesijaučią kalti dėl dukters mirties. Talino teismas juos išteisino. Prieš kelerius metus jehovistas iš JAV į teismą padavė mediką, kuris 1997 metais perpildamas kraują išgelbėjo jam gyvybę – po sudėtingos operacijos pacientą buvo ištikusi koma.

Jehovininkai liūdnai pagarsėjo ne tik kraujo perpylimo skandalais, bet ir itin dažnai yrančiomis šeimomis - ir pasaulyje, ir Lietuvoje užregistruota daugybė atvejų, kai į Jehovos liudytojų veiklą įtrauktų tėvų vaikai lieka be priežiūros. Neretai šios NRJ atstovais tapę tėvai skriaudžia, muša vaikus, bando ir juos atversti į „tikrąjį tikėjimą“.

Informacija jehovininkų apeigų metu pateikiama mažomis dalimis, patikrinama, kaip ji įsimenama. Žinios pateikiamos kryptingai, paliekama mažai vietos savarankiškiems apmąstymams. Beje, Jehovos liudytojų apeigose svarbią vietą užima straipsnio iš vieno jų žurnalų skaitymas ir jo pakartojimas.

Žurnalas „Sargybos bokštas“ – „Jehovos kalbėjimo kanalas“ – lietuviškai pradėtas leisti beveik prieš šimtmetį. 1920-1935 metais Chicagoje lietuvių kalba kaip mėnraštis buvo leidžiamas 32 puslapių apimties „Sargybos bokštas ir pranešėjas Kristaus čią (tai – ne korektūros klaida, – M.P.) buvimo“. Laikraštyje aptarinėtos tokios temos kaip, pavyzdžiui, „Kas yra siela (dūšia)“, „Kodėl žmogus auga ir miršta?“, aiškinami „apsiliūdijimo tekstai“, daug vietos skiriama savireklamai: „Pranešame savo gerbiamiems skaitytojams, kad turime ant rankų geroką skaitlių užsilikusių Sargybos Bokštų. Juose tilpusieji straipsniai yra tokie: Tvėrimas, Krikštas, Viešpaties Kelias, Vyriausias Daiktas – Meilė, Mirties keliai, Gražosios Panos ir daugybę kitų naudingų temų. Šitie užsilikę numeriai bus pardavinėjami po 5 c. numeris. […]. Sargybos bokštas yra geriausias mėnesinis lankytojas. Daugelis jį vadina „Seminarijos Priedu“. Jame randasi tikras Biblijos išaiškinimas ir tikras mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mokslas.[…]. Sargybos bokštą skaito daugelis Mokytojų ir Studentų Lietuvoje. Kiekvienas doras žmogus randa jame smagumą ir pasimėgimą. Jis ramina nuliūdusius, linksmina nusiminusius, teikia žinojimo tiesos jieškotojams, graudena pasileidėlius, ir skelbia Kristaus antrąjį atėjimą ir jo karalijos įkūrimą. Netolimoje ateityje Sargybos Bokštas talpins ilgą aprašymą apie Antikristą.[…]. Taigi, perskaitęs šį numerį, užsirašyk Sargybos Bokštą ant metų. Skaityk jį pats ir ragink savo draugą, kad skaitytų“ („Sargybos bokštas ir pranešėjas Kristaus čią buvimo“, Chicago, 1925 rugpjūtis, p. 32).

1993 metais „Sargybos bokštas“ lietuvių kalba du kartus per mėnesį pradėtas leisti Suomijoje. Visos žurnalo publikacijos – verstinės. Pasaulyje „Sargybos bokštas“ dabar leidžiamas 24 milijonus egzempliorių viršijančiu tiražu. Tikslus lietuviškojo žurnalo tiražas nežinomas – anot jo platintojų, iš Suomijos, kur spausdinamas „Sargybos bokštas“, užsakoma tiek žurnalų, kiek planuojama išplatinti. Nors pasaulyje yra apie 6,5 mln. Jehovos liudytojų, kaip matome, žurnalų išplatinama keletą kartų daugiau (platintojai nuolat atsiskaito vadovybei), todėl gali būti, jog lietuviškasis „Sargybos bokštas“ spausdinamas keleto ar net keliolikos tūkstančių egzempliorių tiražu. Žurnalo apimtis – 32 puslapiai, jis spalvotas, „Sargybos bokšte“ gausu fotografijų, iliustracijų, lentelių (jose dažnai pateikiami duomenys apie Jehovos liudytojus visame pasaulyje). Žurnale akcentuojama, jog vienintelė religija, „kuri patinka Dievui“, – Jehovos liudytojai: „Kai kurie sako: Tik nuoširdžiai laikykis savo garbinimo ir Dievas bus patenkintas. Visose religijose yra gero. Pavyzdžiui, bahaizmo tikėjime besilaikant tokio požiūrio įsitikinimai buvo perimti iš devynių pagrindinių pasaulio religijų. Jos visos, tos religinės grupės nuomone, yra dieviškos kilmės ir sudaro vieną tiesą. […]. Dievo požiūriu, religijos priimtinumo nelemia tik vienintelis veiksnys. Kad religija būtų jam priimtina, jos mokymai ir veikla turi derintis su jo parašytu tiesos Žodžiu – Biblija. […]. Jei nori laikytis religijos, kuri patinka Dievui, kodėl tau nesusipažinus su Jehovos Liudytojais?“ („Sargybos bokštas“, 1996, Nr. 18, p. 3-7)

Visgi „Sargybos bokštas“ pabrėžia, jog Jehovos liudytojai veikia viešai ir jokiu būdu nėra slaptas kultas: „Žinoma, nė vienas nenorėtų palaikyti slaptos organizacijos – religinės ar nereliginės,- kuri piktnaudžiauja jo pasitikėjimu ir verčia siekti jam nepriimtinų tikslų. […]. Jehovos Liudytojai nėra jokia slapta bendrija. Biblija pagrįsti jų įsitikinimai išsamiai paaiškinami leidiniuose, kurie yra visiems prieinami. […]. Tikrojoje religijoje, žinoma, nėra slaptumo. Tikrojo Dievo garbintojai yra mokomi neslėpti nei kas jie tokie, nei koks jų kaip Jehovos Liudytojų tikslas. Pirmieji Jėzaus mokiniai pripildė Jeruzalę savo mokslo. Jie viešai skelbė savo įsitikinimus ir viešai veikė. Taip pat šiandien elgiasi ir Jehovos Liudytojai. […]. Jeigu kada nors manei, kad Jehovos Liudytojai galbūt yra slaptas kultas ar sekta, taip galėjo būti dėl to, kad tu per mažai apie juos žinojai“ („Sargybos bokštas“, 1997, Nr. 11, p. 5-6).

Taip pat dažnai „Sargybos bokšte“ nagrinėjamos tokios temos kaip „Gerbkime pagyvenusius“, „Vargšai, tačiau turtingi. Ar taip gali būti?“, „Ar galima tikėti Dievą asmenį?“, „Kokia pasaulio vienybės viltis?“, „Ar tu trokšti teisingo pasaulio?“, „Kalėdos. Pasaulietinė ar religinė šventė?“, „Skelbk viešai – būsi išgelbėtas“.

Nuo 1996 metų lietuvių kalba Suomijoje pradėtas leisti antrasis Jehovos liudytojų žurnalas – „Atsibuskite!“. Iš pradžių žurnalas leistas kas tris mėnesius, nuo 1998 metų – kartą per mėnesį. Kaip ir „Sargybos bokštas“, „Atsibuskite!“ yra verstinis žurnalas, tačiau jei pirmajame daugiau dėmesio skiriama religinėms temoms, tai pastarajame labiau nagrinėjamos šeimos, ekologijos, visuomenės problemos. „Atsibuskite!“ leidimo tikslą nurodo leidėjai: „Kodėl leidžiamas „Atsibuskite!“? Žurnalas „Atsibuskite!“ skirtas visos šeimos švietimui. Jame parodoma, kaip kovoti su šiandieninėmis problemomis. Jame pranešamos naujienos, pasakojama apie įvairių šalių žmones, nagrinėjama religija ir mokslas. Tačiau ne tik tai. Jame kruopščiai nagrinėjama ir nurodoma tikroji įvykių reikšmė, tačiau žurnalas visada išlieka neutralus politikos atžvilgiu ir neiškelia vienos žmonių rasės aukščiau už kitą. Svarbiausia, šis žurnalas ugdo pasitikėjimą Kūrėjo pažadu apie taikingą ir saugų naująjį pasaulį, kuris netrukus pakeis šiuolaikinę blogą, nesuvaldomą daiktų sistemą“ („Atsibuskite!“, 1999, Nr. 1, p. 4).

Kaip matome, Jehovos liudytojų doktrina grindžiama eschatologinės filosofijos, kurios esmė – pasaulio pabaigos laukimas, pagrindu.

Mindaugas Peleckis. "Jehovos liudytojai ir mormonai maino veidus".

Martynas Liuteris ir antisemitizmas

M. Liuteris - protestantiškosios reformacijos pradininkas, vienuolis augustinas, teologas, siekęs bažnyčios reformų išvengiant skilimo. Liuterio mokymas tapo protestantizmo judėjimu – liuteronizmu. Tačiau ar daug kas žino, jog šis žmogus buvo ir tikrų tikriausias antisemitas ir kad jo mintys prisidėjo prie antisemitizmo plitimo Vokietijoje, pasibaigusio holokaustu?

Martinas Liuteris 1543 m. parašytame traktate “Apie žydus ir jų melagystes” rašė, jog reikia “padegti jų sinagogas ir mokyklas, o visa, kas nedega, užberti žemėmis, idant joks žmogus nė jų akmens ar peleno neberegėtų”, “griauti ir naikinti jų namus <…>, kad jiems reikėtų glaustis pašiūrėse nelyg čigonams, ir jie galop suprastų nesą mūsų žemėje ponai, kaip kad giriasi”, “uždrausti jiems keliauti ir prekiauti ir nusavinti jų turtą tuo pagrindu, jog “visa, ką jie turi, jie išplėšė ir pavogė iš mūsų lupikaudami”.

Žemiau pateikiama kiek apkarpyta citata iš to paties traktato “Apie žydus ir jų melagystes” XI dalies:

Dėl žydų ir jų melo, ką mes darysime krikščionys su ta prakeikta atstumtųjų žydų rase?

Pirmiausia jų sinagogos ar bažnyčios turi būti sudegintos. Paskui jų namai, kaip ir visa kita, turi būti sugriauti ir sunaikinti.

Antra, jie turi būti suvesti į vieną vietą, kaip ir čigonai (aut. past. sekanti tauta po žydų, Hitlerio naikintinų tautų sąraše taip pat buvo čigonai).

Trečia, iš jų turi būti atimtos visos maldaknygės ir Talmudai, kuriuose be galo daug stabmeldystės, melo ir šventvagiško burnojimo.

Ketvirta, jų rabinams reikia prigrasinti mirtimi daugiau nebemokytojauti ir pamokslauti.

Penkta, žydams turi būti visiškai uždrausti leidimai ir privilegijos keliauti.

Šešta, jiems turi būti uždrausta užsiiminėti paskolomis. Visi jų gryni pinigai, auksinės ir sidabrinės brangenybės turi būti iš jų atimtos ir padėtos nuošaliai į saugią vietą.

Septinta, jauniems ir stipriems žydams bei žydėms turi būti duotas spragilas, kirvis, kauptukas, verpstė ir tegu jie užsidirba sau duoną prakaitu, kaip ir priklauso Adomo vaikams.

Taigi, brangieji kunigaikščiai ir didikai, kurie turite žydų savo žemėse, jeigu šis mano patarimas jūsų netenkina, suraskite geresni būdą, kaip jums ir mums išsilaisvinti nuo šios nepakenčiamos ir šėtoniškos naštos - žydų.

Urantijos knyga

Urantijos knyga nėra susijusi su religija įprastine prasme. Šia knyga remiasi dvi organizacijos - Urantia Foundation ir Urantia Fellowship. Taip pat šią knygą mėgsta studijuoti individualūs tikintieji. Neretai ji tampa krikščionių parankine knyga.

Sunku pasakyti, kiek žmonių skaito Urantijos knygą. Jos išleista yra virš ketvirčio milijono egzempliorių.

Urantija, kaip teigiama knygoje, yra senovinis Žemės planetos pavadinimas, Knyga didelė - per du dūkstančius puslapių ir apima daugiau nei 200 atskirų skirsnių apie:

1. Dievą,
2. Kitas antgamtines būtybes
3. Žemės ir Visatos istoriją
4. Žmonijos atsiradimą ir istoriją
5. Jėzų Kristų ir jo žinios esmę.

XX a. trečiajame dešimtmetyje Čikagos psichiatras W.S.Sadler (1875-1969) susidomėjo neįprastu atveju. Paciento žmona pasakojo, kad jos vyras naktį per miegus kalba apie kažkokius apreiškimus, kažką bando diktuoti. Įdomu tai, kad pacientas, atsibudęs ryte, menkai rūpinosi savo naktinėmis pranašystėmis. Sadler ir paciento žmona užrašė tai, ką pacientas diktavo ir taip atsirado Urantijos knyga (UK). Ji užrašyta 1934-35 metais. Knygą analizuoti buvo įkurta ne pelno siekianti organizacija The Urantia Foundation. Ji įkurta 1950 metais. Vėliau įsikūrė Urantijos Brolija, tačiau Fondas 1996 metais pareikalavo, jog Brolija pavadinime nenaudotų Urantijos pavadinimo ir ši pasivadino Penktąją Epochine Brolija. Savo ruožtu Fondas 1999 metais pakeitė pavadinimą į Urantijos Draugiją (Fellowship).

Angliškai atspausdinta Urantijos knyga buvo 1955 metais ir netrukus išversta į suomių, ispanų, prancūzų kalbas. Knygą sudaro keturios dalys, kurių paskutinė išskirtinai skirta Jėzui Kristui - jis vadinamas ketvirtuoju epochiniu įvykiu žmonijos istorijoje. Urantijos knygos pasirodymas yra penktasis toks įvykis.

Mūsų pasaulis, pasak UK, yra vienas iš 10 milijonų apgyvendintų pasaulių. Dievas yra Visatos kūrėjas ir universalus Tėvas, visa ko šaltinis. Jis veikia kartu su kitomis dievybėmis, kurios sudaro tris trejybes. Knygoje pasakojamas pasaulio atsiradimas nesutampa nei su bibliniu, nei su darviniškuoju. Žemesnieji gyviai išsivystė į žmogų, o žmogus turi išsivystyti į dvasinę būtybę. Kiekviename žmoguje veikia dieviškoji dvasia, kuri kreipia mūsų evoliuciją aukštyn. Neigiama prigimtinė nuodėmė ir kartu atpirkimo poreikis. Jėzus aprašomas kaip septintoji Dievo sūnaus Nebadono inkarnacija. Prieš savo viešąją misiją Jėzus keliavo po Indiją. Jis mirė ant kryžiaus ir buvo prikeltas morontiniame kūne (kažkas tarpinio tarp dvasinio ir materialaus būvio).

Urantijos knygos genezė ir jos pretenzijos panašios į kitų XIX ir XX a. privačių apreiškimų pobūdį (pvz., Visariono, Moono, Josepho Smito, Eugenio Siraguso tekstai). Paprastai šiuos tekstus rašantys asmenys sako, jog jiems girdisi diktuojąs balsas, įsakmiai reikalaujantis apreiškimą užrašyti. Urantijos knyga išsiskiria tuo, jog yra kiek panaši į mokslinę fantastinę literatūrą; jos idėjos neabejotinai darė įtakos įvairiems UFO kultams ir New Age sąjūdžio adeptams. (Šaltinis: www.religija.lt)

Urantijos knygos klaidos

Nors pati knyga teigia, kad yra dvasinių būtybių apreiškimas žmonijai, esama dalykų, verčiančių manyti, jog knygos kilmė labai žemiška ir kad šis "apreiškimas" traktuotinas kaip kažkieno fantazijos vaisius.

Liuciferis

Urantijos knygos 53 dokumente aprašomas Liuciferio maištas, kurį galima susieti su Hebrajų Biblijos Izaijo knygos 14 skyriumi. Tačiau ką iš tiesų Izaijas aprašo? Šėtono nuopuolį? Deja, taip nėra.

³ Tą dieną, kai VIEŠPATS suteiks tau atilsį nuo kančios ir baimių, nuo nuožmios vergijos, kurioje vergavai, ⁴ tu užtrauksi patyčių giesmę Babilono karaliui:

Tai priėjo liepto galą engėjas!

Tai nutilo jo įnirtis!

⁵ VIEŠPATS sutrupino nedorėlių lazdą,

tironų skeptrą,

⁶ kuris pliekė žmones įnirtingai be perstojo,

smaugė tautas žiauria priespauda.

⁷ Visa žemė ramiai ilsisi,

linksmai valiuoja.

⁸ Dėl tavo likimo džiūgauja

net kiparisai ir Libano kedrai:

„Nuo tada, kai buvai parblokštas,

niekas nebeateina mūsų kirsti.“

⁹ Šeolas po žeme ruošiasi tave priimti,

žadina visų žemės valdovų šešėlius tave pasveikinti

ir kelia iš sostų visų tautų karalius.

¹⁰ Visi prabyla ir sako tau:

„Dabar tu bejėgis, kaip ir mes!

Tu toks pat, kaip mes!

¹¹ Tavo didybė ir visa tavo arfų muzika

nugramzdinta į Šeolą.

Tavo guolis ­ lervos,

o tavo apklotas ­ kirmėlės.“

¹² Tai nupuolei iš dangaus,

Aušrini, aušros sūnau!

Kaip tave sukniubdė ant žemės,

tave, kuris išguldei tautas!

¹³ Kadaise manei savo širdyje:

„Užlipsiu į dangų,

viršum Dievo žvaigždžių

iškelsiu savo sostą.

Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai,

pačiuose Šiaurės pakraščiuose.

¹⁴ Užlipsiu ant aukščiausių debesų

ir prilygsiu Aukščiausiajam!“

¹⁵ Bet buvai nugramzdintas žemyn

į Šeolą,

į pačias kapo gelmes.

¹⁶ Visi, pamatę tave, sutriks;

žvelgs į tave ir klaus:

„Nejaugi čia tas žmogus,

kuris sudrebino žemę

ir sunaikino karalystes;

¹⁷ kuris pavertė pasaulį dykuma,

išgriovė miestus,

savo belaisviams niekuomet

neatvėrė kalėjimo vartų?

¹⁸ Visi tautų karaliai guli garbingai,

kiekvienas savo kape.

¹⁹ Bet tu neturi kapo;

tavo lavonas išmestas pūti,

užverstas kūnais karių, kritusių mūšyje,

įmestas su jais į uolėtą duobę ir sutryptas.

²⁰ Kadangi siaubei savo kraštą

ir žudei savo žmones,

tu nebūsi palaidotas kaip kiti karaliai!

Per amžius tenebūna minimi

nedorėlio palikuonys!

²¹ Renkitės išžudyti jo sūnus

už tėvo kaltes,

kad nebepakiltų ir neužvaldytų žemės,

neužstatytų pasaulio miestais!

²² „Pakilsiu prieš juos, ­ kalba Galybių VIEŠPATS, ­ sunaikinsiu Babilono ir vardą, ir jo likutį, ir vaikus, ir palikuonis, ­ kalba VIEŠPATS! ­ ²³ Paversiu jį ežių valda, pažliugusia bala, nušluosiu jį pražūties šluota!“ ­ kalba Galybių VIEŠPATS.

Liuciferis yra Babilono karalius (Iz 14). Žodis „Liuciferis“ randamas angliškame Karaliaus Jokūbo vertime. Hebrajiška šio žodžio forma yra helēl, kilusi iš veiksmažodžio „spindėti“ ir reiškianti „spindintįjį“ arba „aušrinę žvaigždę“. Žodis „Liuciferis“ yra lotyniškas šio žodžio vertimas. Jis buvo įvestas į Izaijo 14,12 tekstą per Bažnyčios Tėvų tekstus, tokius kaip Origeno „Hexapla“ ir Jeronimo Vulgata. Vulgata (kuri buvo plačiai vartojama Vakarų Bažnyčioje maždaug nuo VII mūsų eros amžiaus) taip pat vartoja žodį „Liuciferis“ ryto šviesai (Job 11,17 ir Ps 109,3) bei Zodiako ženklams (Job 38,32) apibūdinti.

Izaijo 14 skyriaus kontekstas aiškiai parodo, jog ši ištrauka yra „patyčių giesmė Babilono karaliui“ (Iz 14,3). Karalius metaforiškai vaizduojamas kaip Babilono karalius, vardu helēl, mėginantis pasiekti dangus. Bet užuot tapęs panašus į Aukščiausiąjį, jis nutrenkiamas į duobę kaip žmogus (plg. su Nebukadnecaro išdidumu ir tuo, kaip vėliau jį pažemino Dievas Dan 4; t. p. Abd 4). Galbūt Izaijas naudojo paplitusį Babilono mitą, bet šiam mitui jis suteikia stulbinantį posūkį. Jis pakeičia puolusio dievo helēl motyvą Babilono karaliumi.

Atrodo, kad Origenas, trečiojo amžiaus Bažnyčios Tėvas, yra atsakingas už Liuciferio-Šėtono teorijos išplitimą krikščionių Bažnyčioje (Origenas Apie pradus 1. 4–5, plg. su „Įžangos žodžiu“ 6; Hexapla; Iz 14,12). Daugelis priešinosi Origeno teorijai. Pavyzdžiui, net IV a. krikščionių vyskupas vis dar galėjo būti vadinamas šv. Liuciferiu, o jo pasekėjai – liuciferionais! Vėliau prie Bažnyčios Tėvų, išplatinusių mintį, jog Šėtonas kartą buvo geras angelas, vardu Liuciferis, prisidėjo Augustinas, Petras Lombardas ir Tomas Akvinietis (pvz., Augustinus De Genesi ad literem, 3. 10; Petrus Lombardus Sentences, 2. 6). Anot Senojo Testamento tyrinėtojo Johno Oswalto, neatrodo, kad ankstyvieji Reformacijos komentatoriai Izaijo 14,12 būtų susieję Šėtoną su Liuciferiu. Savo šedevre „Prarastas rojus“ („Paradise Lost“, 1667 m.) Johnas Miltonas Šėtoną susieja su Liuciferio nuopuoliu (1. 80; 5. 743). (Šaltinis: www.prizme.lt)

Taigi, įsitikinome, jog Izaijas kalba apie Babilono karalių, o ne kokią dangiškąją būtybę. Visgi Urantijos knyga pateikia kitokią interpretaciją:

Dabar Liuciferis yra nupuolęs ir nušalintas Satanijos Aukščiausiasis Valdovas. Apmąstymai apie savąjį aš yra labai pavojingi, net ir dangiškojo pasaulio išaukštintoms asmenybėms. Apie Liuciferį buvo pasakyta: "Pasididžiavimą savimi tu iškėlei dėl savojo grožio; savo išmintį tu sugadinai savo gabumais." Jūsų senovės pranašas matė jo liūdną būseną, kada jis rašė: "Kaip tu nupuolei iš dangaus, o Liuciferi, ryto sūnau! Kaip tu buvai numestas žemyn, tu, kuris išdrįsai gluminti pasaulius!"

Tai viena iš daugelio Urantijos knygos klaidų. Matome, jog Izaijo knygos citata akivaizdžiai ištraukta iš konteksto. Šiame straipsnyje jau rašėme, kad Izaijas Aušriniu vadina Babilono karalių.

Vardai ir pavadinimai
Atkreipkime dėmesį ir į kitas dokumento apie Liuciferio maištą detales. Gan įdomus vienas pavadinimas - "Satanija" (Urantija.lt teigiama, kad Satanijos sistemoje esanti 606 iš eilės mūsų planeta, Urantija, tarp kitų žmonėmis apgyvendintų planetų). Šis pavadinimas asocijuojasi su anglų kalbos žodžiu "satan", reiškiančiu "Šėtonas". Kad tai nėra tik atsitiktinumas, aišku iš to, jog Satanijos valdovas buvęs Liuciferis, o jo padėjėjas - Šėtonas. Pats žodis "šėtonas" iš tiesų kilęs iš hebrajų kalbos, kur reiškia kaltintoją. Nėra abejonių, kad toji Satanija tėra autoriaus fantazijos vaisius.

Panašiu principu kaip "Satanija" sukurtas ir žodis "Jerusemas". Tai esanti Satanijos būstinė, vietinės sistemos vidutinė sostinė. Be abejo, joks Jerusemas realiai neegzistuoja, bet ar nėra tokios valstybės, kurios sostinės pavadinimas skamba labai panašiai? Žinoma, ši valstybė yra Izraelis, kurio sostinė - Jeruzalė. Angliškai šis miestas vadinamas Jerusalem. Palyginkite: Jerusem ir Jerus(al)em. Pats žodis "Jeruzalė" sudarytas iš dviejų semitiškų šaknų: "y-r-h", kuri reiškia rodyti, nukreipti, instruktuoti ar mokyti, "s-l-m", kas reiškia vientisumas, taika, harmonija ar užbaigtumas.

"Belzabubas vadovavo neištikimiems tarpiniams tvariniams, kurie tapo išdaviko Kaligastijos jėgų sąjungininkais." Faktiškai Belzebubo vardą išgalvojo žydai, norėdami sumenkinti svarbiausią vietinę Kanaano žemės dievybę. Iš tikrųjų ligi tol hetitų dievas buvo vadinamas Baalzebubu (Baal – viešpats, valdovas + zebub – kunigaikštis). Apgalvotai pakeisdami antrąjį balsį (aa -> ee) žydai „Dievų kunigaikštį“ pavertė „Musių viešpačiu“.

"Kaligastija", atrodo, yra ne kas kita, o iškraipytas vardas "Kaligula".

Pats žodis Urantija, neva esąs senovinis Žemės vardas, iš tiesų sukurtas iš žodžio Uranus, kuris yra sulotynintas graikų Ouranos – dangus. Graikų mitologijoje tai dangaus personifikacija. Gimė iš Gajos ir Tartaro. Su Gaja turėjo tokius palikuonis: titanus, gigantus ir ciklopus. Urano atitikmuo romėnų mitologijoje – Koelas. Jis gali būti iš pradžių buvęs indoeuropiečių dievas Varuna. Uranas įsiviešpatavo pasaulyje, vedė Žemę. Pastaroji yra dangaus antonimas, o tai būtent ir įrodo Urano ir Urantijos ryšį. Šio žodžio kilmė visiškai žemiška.

Salvingtonas esąs vietinės visatos, urantiečių vadinamos Nebadonu, sostinė. Galime 100 % būti tikri, jog šio žodžio pavadinimas sukurtas pagal JAV sostinės Vašingtono pavyzdį. Fantastiniam romanui toks pavadinimas visai tiktų, bet apreiškimui, kaip tvirtina Urantijos knyga?.. Žinoma, tai iš tiesų ir tėra fantastinė knyga...

Makiventa Melkizedekas, vienas iš tų dvylikos planetinių globėjų, savanoriškai pasisiūlė padaryti tai, kas iki tol buvo padaryta tiktai šešis kartus per visą Nebadono istoriją: žemėje įsikūnyti laikinuoju šios sferos žmogumi, padovanoti save kaip nepaprastųjų užduočių Sūnų, tarnaujantį pasauliui. Leidimą šitai užduočiai suteikė Salvingtono valdžia, o realus Makiventos Melkizedeko įsikūnijimas buvo atliktas netoli tos vietos, kuri vėliau turėjo tapti Salemo miestu, Palestinoje. (93 dokumentas)

Anglų kalba šio Urantijos knygos veikėjo vardas yra Machiventa Melchizedek. Melchizedekas, kaip rašoma Hebrajų Biblijos (Senojo Testamento) Pradžios knygoje, buvęs Salemo karalius, Dievo Aukščiausiojo kunigas. Tuo tarpu Machiventa yra grynai Urantijos knygos autorių išmonė. Visgi šio vardo pagrindą galime atsekti. Panašu, kad tas pagrindas yra Niccolò Machiavelli (liet. Nikolas Makiavelis). Jis buvęs Italijos politinis veikėjas, istorikas, filosofas ir rašytojas. Iš jo pavardės kilęs būdvardis makiaveliškas (angl. machiavellian) reiškia "nesivaržantis dėl priemonių, klastingas, išdavikiškas". Galimas ir kitas, panašią reikšmę turintis pagrindas - žodis machinacija (nesąžiningas būdas pasiekti tikslą; nedora gudrybė). Šiaip ar taip, neblogą vardą "vienam iš dvylikos planetinių globėjų" sugalvojo Urantijos knygos autoriai, ar ne? Tačiau pagalvokime, kas už šio vardo slypi, kur čia galėtų būti šuo pakastas. Tikėtina, kad toks vardo pasirinkimas turi paslėptą prasmę apie pačią Urantijos knygą ir jos tikslą. Gali būti, jog knygos tariamas dvasingumas (jo nė pro padidinamąjį stiklą UK neįžiūrėčiau) tėra parodija ir ja tiesiog siekiama parodyti autoriaus ar autorių požiūrį į religijas apskritai. Kažkas apie Urantijos knygą yra pasakęs: "Ši knyga parašyta ne tam, kad, sumenkinus Jėzų - Dievą, būtų išaukštintas Jėzus - žmogus: nei vieno, nei kito egzistavimu autorius netiki. Jos tikslas - žingsnis po žingsnio sekant krikščioniškąja legenda, išryškinti visas joje glūdinčias nesąmones..."

Kad šis Urantijos knygos tikslas nėra laužtas iš piršto, pamatysime paanalizavę dar vieną tik šiai knygai būdingą žodį.

Sielos kūnas yra vadinamas morontiniu kūnu arba morontine forma. Sielos gyvenimas yra vadinamas morontiniu gyvenimu. Tai visiškai naujas žodis visai žmonijai. Ir sielos, arba morontinis, kūnas jokiu būdu nėra dvasios kūnas. Iki dvasios kūno dar laukia ilgas mokymosi, kitų mokymo, ir praktinio tarnavimo kelias. Morontiniame, arba sielos, gyvenime mes maitinsimės panašiai kaip dabar, tik maistas bus kitoks, jis nebebus materialus. Jis bus irgi morontinis. (Iš www.urantija.lt pagrindinio puslapio)

Angliškajame Urantijos knygos tekste šis "visiškai naujas žodis visai žmonijai" yra morontia. Bet ar tikrai nėra anglų kalboje jokio panašiai skambančio žodžio? Kad toks visgi egzistuoja, tuoj pamatysime, bet pirma panagrinėkime žodžio morontia darybą. Šis žodis iš tiesų nėra išskirtinis, Urantijos knygoje randame dar bent keletą jam giminingų. Keletas iš jų: Urantija (angl. Urantia), Edentija (angl. Edentia), Monmatija (angl. Monmatia), Dalamatija (angl. Dalamatia). Visi šie žodžiai baigiasi priesaga -tia. Atmetę ją, galime nesunkiai nustatyti, kad Urantia padarytas iš Urano, Edentia - iš Edeno (pirmykštis rojus Biblijoje). Tiek Monmatia, tiek Dalamatia baigiasi -matia. Pastarasis žodis skamba beveik taip pat, kaip Dalmatia (istorinis regionas), tad logiška manyti Dalamatia esant kiek iškraipytu Dalmatia. Monmatia sudarytas, kaip galima spėti, tokiu būdu: Mon + Dalmatia. Mon turėtų reikšti Mėnulį (plg. angl. Monday (pirmadienis) - Mėnulio diena, o Moon - Mėnulis). Kodėl pasirinktas Mėnulis? Monmatija Urantijos knygoje yra vadinama Saulės sistema, o Mėnulis ir Saulė - priešingybės. Taigi, pavadinimų darybos subtilybes išnarplioję, galime pabandyti numesti priesagą -tia ir nuo paslaptingojo žodžio morontia. Mums lieka moron, o tai angliškai reiškia idiotas, silpnaprotis. Terminas moron (iš senovės graikų μωρός (moros - "kvailas")) XX a. pradžioje buvo vartojamas psichologų, turint galvoje tam tikro protinio atsilikimo suaugusiuosius.

Mokslinės klaidos

• Urantijos knygoje aprašytas Saulės sistemos formavimasis sutampa su Chamberlin-Moulton planetozimalių hipoteze. Nors ši teorija buvo populiari pirmojoje XX a. pusėje, 5-ajame dešimtmetyje hipotezę diskreditavo Henry Russell'o argumentas, kad ji nesuderinama su tokių planetų kaip Jupiteris judesio kiekio momentu. Šiuo metu laikomasi mokslinio Saulės sistemos kilmės paaiškinimo, paremto ūko hipoteze.
• Teigiama, kad mūsų visatos amžius esąs 1 000 000 000 000 (trilijonas; įdomu, kad parinktas būtent skaičius su 12 nulių, nes dvylika daugelyje kultūrų vienaip ar kitaip išskiriamas) ir kad visata periodiškai plečiasi ir traukiasi 2 milijardų metų intervalais. Visgi pastarojo meto stebėjimai verčia manyti, jog tikrasis visatos amžius yra maždaug 13,7 milijardo metų. Didžiojo sprogimo teorija knygoje nėra palaikoma.
• Siūlomas fundamentaliosios dalelės, vadinamos ultimatonu, egzistavimas. Elektronas esą sudarytas iš 100 ultimatonų. Nežinoma, kad ši dalelė būtų kur nors kitur aprašyta, jos egzistavimo idėjos nepalaiko modernioji dalelių fizika.
• Tvirtinama, kad kai kurios rūšys išsivystė staiga, dėl vienąkart įvykusių mutacijų, o pereinamųjų rūšių nebuvę. Šios teorijos kilmė siejama su olandų botaniku Hugo De Vries, bet ji gyvavo trumpai ir dabar nebėra pripažįstama.
• Anot Urantijos knygos, spalvotosios žmonių rasės atsiradusios staiga, vienoje kartoje ir vienoje šeimoje. Rašoma, jog šių vaikų "oda turėjo unikalią savybę keistis į įvairius atspalvius, kada ją veikdavo saulės šviesa. Iš šitų devyniolikos vaikų penki buvo raudoni, du oranžiniai, keturi geltoni, du žali, keturi mėlyni, ir du indigo. Vaikams augant, šitos spalvos tapo ryškiau išreikštomis. Ir kada šitie jaunuoliai vėliau susiporavo su savo bičiuliais gentainiais, tada visų jų palikuonių odos spalva labiau panašėjo į jų tėvų sangikų odos spalvą." Vėliau iš Adomo ir Ievos gimusi violetinė rasė. Urantijos knygoje mėlynoji, geltonoji ir raudonoji rasės laikytos "pirminėmis", o žalioji, oranžinė ir indigo "antrinėmis". Žalioji ir oranžinė rasės laikui bėgant išnyko, o likusios susimaišė tarpusavyje. Modernioji evoliucijos teorija šių Urantijos knygos teiginių nepalaiko.
• Knyga atkartoja tuo laiku vyravusią idėją, kad viena Merkurijaus pusė visada atsigręžusi į Saulę. 1965 m. radioastronomai aptiko, jog Merkurijus sukasi pakankamai greit, kad Saulė apšviestų abi planetos puses. Urantijos knygoje rašoma: "Tokie gravitaciniai poveikiai taip pat prisideda prie planetinių orbitų stabilizavimo tuo metu veikdami kaip stabdžiai planetų sukimosi aplink savo ašį greičiui, versdami planetą visą laiką suktis vis lėčiau iki ašinis sukimasis sustoja, palikdami planetos vieną pusrutulį visada atsuktą į saulę ar didesnįjį kūną, kaip tą iliustruoja Merkurijaus planeta ir mėnulis, kuris į Urantiją visada yra atsukęs tą pačią pusę." Vis dėl to, dabartiniu supratimu, ašinis sukimasis nesiliauja, o stabilizuojasi taip, kad laikas, per kurį apsisukama apie ašį, tampa lygus laikui, per kurį dangaus kūnas apskrieja apie kitą kūną.
• Knygoje sakoma, kad Saulės užtemimas buvo numatytas 1808 m. Amerikos indėnų pranašo Tenskvatavos. Iš tiesų užtemimas buvo numatytas 1806 m. balandžio pabaigoje ir įvyko tų pačių metų birželio 16 d.

Vertimas į lietuvių kalbą
Urantijos knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą. Jos vertėjas Algimantas Jokubėnas sovietiniais metais dirbo Lietuvos televizijos užsienio programų redaktoriumi. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, A. Jokubėnas dingo iš televizijos ekranų. Artimi jam žmonės kalbėjo, jog jis pasinėrė į ezoterinius mokymus ir tapo aistringu Urantijos knygos tiesų skelbėju. Tą jis daro iki šiolei. Pavyzdžiui, lietuviškuose interneto Urantijos puslapiuose galima rasti jo net paraginimą tiems, kurių „širdis linksta prisidėti prie šviesos skleidimo“, paremti jį finansiškai, t. y., pervesti pinigus į nurodytą sąskaitą. (Šaltinis: www.anglija.lt)

Epilogas
Kaip pamatėte, Urantijos knyga visai nėra koks apreiškimas, o tik fantastinio turinio knyga, kurioje apstu klaidų, absurdiškų pasakojimų ir pan. Tai, kad kai kurie žmonės priima visus Urantijos knygos paistalus už gryną pinigą, tik parodo, jog žmonių naivumui ribų nėra.