Jėzaus prisikėlimas

Jėzaus Kristaus prisikėlimas yra kertinis krikščionių tikėjimo ir teologijos elementas. Be jo krikščionybė netenka prasmės.

Apie šį įvykį rašoma visose keturiose evangelijose, užsimena ir apaštalas Paulius. Tačiau ar atkreipėte dėmesį, jog kiekviena evangelija po prisikėlimo įvykusius įvykius aprašo skirtingai?

Mato 28:

¹ Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalena ir kita Marija ėjo aplankyti kapo. ² Staiga smarkiai sudrebėjo žemė. Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. ³ Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. ⁴ Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi. ⁵ O angelas tarė moterims: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. ⁶ Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. ⁷ Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: ‘Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite.’ Štai aš jums tai paskelbiau.“ ⁸ Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams.

⁹ Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“ Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apkabino jo kojas. ¹⁰ Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys.“ ¹¹ Joms beeinant, keli sargybiniai atbėgo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigams, kas buvo įvykę. ¹² Tie susitiko su seniūnais, pasitarę davė kareiviams daug pinigų ir primokė: ¹³ „Sakykite, kad, jums bemiegant, jo mokiniai atėję naktį jį išvogė. ¹⁴ O jeigu apie tai išgirstų valdytojas, mes jį perkalbėsime ir apginsime jus.“ ¹⁵ Šie, paėmę pinigus, taip ir padarė, kaip buvo pamokyti. Tas gandas tarp žydų yra pasklidęs iki šios dienos.

Morkaus 16:

¹ Šabui praėjus, Marija Magdalena, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti. ² Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. ³ Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ ⁴ Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. ⁵ Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro. ⁶ Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. ⁷ Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs.“ ⁸ Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.

Luko 24:

¹ Pirmąją savaitės dieną, rytui auštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. ² Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, ³ o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. ⁴ Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais. ⁵ Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? ⁶ Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: ⁷ ‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!’“ ⁸ Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius. ⁹ Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems. ¹⁰ Tai buvo Marija Magdalena, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams. ¹¹ Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo.

¹² Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę.

Jono 20:

¹ Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalena atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. ² Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo.“ ³ Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. ⁴ Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. ⁵ Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. ⁶ Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įeina į rūsį ir mato paliktas drobules ⁷ ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. ⁸ Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. ⁹ Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. ¹⁰ Paskui mokiniai vėl sugrįžo namo.

¹¹ O Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų ¹² ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius: vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje ­ ten, kur būta Jėzaus kūno. ¹³ Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“ Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo.“ ¹⁴ Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus. ¹⁵ O jis tarė jai: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Viešpatie, jei jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu.“ ¹⁶ Jėzus jai sako: „Marija!“ Ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia „Mokytojau“.) ¹⁷ Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs [arba "neliesk manęs"]! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą.’“ ¹⁸ Marija Magdalena nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs.

Visoms evangelijoms iš esmės bendra tai, kad tuščias kapas buvo aptiktas pirmąją savaitės dieną ir kad pirmosios tai pamatė moterys, tarp kurių buvo ir Marija Magdalena. Taip pat teigiama, jog kape būta bent vieno vyro ar angelo. Kaip matote, net tarp to, kas daugmaž sutampa, esama skirtumų. Panagrinėkime visus šių pasakojimų skirtumus detaliau.

Mato evangelijos pasakojimas nuo visų kitų pirmiausia skiriasi tuo, jog užsimenama apie kapą saugojusius sargybinius, kurie nužengus angelui pastirę tarsi negyvi. Kapą saugoti neva paprašę aukštieji kunigai ir fariziejai.

Kitą dieną, po Pasirengimo dienos, susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai ir kalbėjo: „Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, yra pasakęs: ‘Po trijų dienų aš prisikelsiu.’ Tad įsakyk saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų liaudžiai: ‘Jis prisikėlė iš numirusių.’ Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją.“ Pilotas jiems atsakė: „Štai jums sargyba ­ eikite ir saugokite, kaip išmanote.“ Tada jie nuėję paženklino antspaudu akmenį ir pastatė sargybą. (Mato 27, 62-66)

Kodėl Matas įterpė šį pasakojimą apie kapo sargybą? Daug kas paaiškėja iš šių eilučių:

Joms beeinant, keli sargybiniai atbėgo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigams, kas buvo įvykę. Tie susitiko su seniūnais, pasitarę davė kareiviams daug pinigų ir primokė: „Sakykite, kad, jums bemiegant, jo mokiniai atėję naktį jį išvogė. O jeigu apie tai išgirstų valdytojas, mes jį perkalbėsime ir apginsime jus.“ Šie, paėmę pinigus, taip ir padarė, kaip buvo pamokyti. Tas gandas tarp žydų yra pasklidęs iki šios dienos. (Mato 28, 11-15)

Taigi, ką ši ištrauka rodo? Ogi tai, kad evangelistas Matas, kurio evangelija buvo adresuota žydams, siekė įtikinti, jog kapo niekas negalėjęs išvogti, nes jis buvęs saugomas sargybinių. Dar kartą atidžiai pasižiūrėkime į Mato 27, 62-66 ir 28, 11-15. Kai kas, jei būsite atidūs, turėtų jums užkliūti. Iš kur evangelijos autorius sužinojo, ką Pilotui kalbėjo aukštieji kunigai ir fariziejai? Ta pati problema ir su antrąja ištrauka. Kokiu būdu evangelistas galėjo gauti informaciją apie tai, kaip kareiviai nubėgo į miestą ir viską pranešė kunigams, apie pastarųjų pasitarimą su seniūnais ir kyšį kareiviams? Be abejo, tai praktiškai neįmanoma, nebent darytume prielaidą, kad kuris nors iš aukštųjų kunigų ar pačių kareivių tapo krikščionimi. Tačiau iš Mato pasakojimo neatrodo, kad tai būtų labai tikėtina. Nelieka nieko kito, kaip tik manyti, jog visa istorija apie sargybą buvo išgalvota paties evangelijos autoriaus, siekusio įtikinti žydus Jėzaus prisikėlimu.

Kitas nedidelis skirtumas Mato evangelijos pasakojime yra tas, kad angelą moterys pamatė sėdintį ant akmens, o ne kapo rūsyje, kaip rašoma kitose evangelijose.

Morkaus, kurio evangelija, daugelio tyrinėtojų nuomone, parašyta seniausiai ir naudota kitų evangelijų autorių, pasakojime randame labai įdomų skirtumą. Štai Matas teigia, jog moterys "greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams". Panašiai rašo ir Lukas. Tuo tarpu Morkaus evangelijoje perskaitome visai ką kitą: "Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė." Šiais žodžiais Morkaus evangelija ir baigiasi. Tiesa, daugumoje vertimų dar pridedamos 12 eilučių, tačiau seniausiuose rankraščiuose jų nėra. Be to, ir jų stilius skiriasi nuo visos evangelijos, todėl peršasi išvada, jog paskutinės 12 Morkaus evangelijos eilučių pridėtos vėliau, kad evangelija taip staigiai nesibaigtų. Taigi, anot Morkaus, moterys buvo apimtos siaubo ir niekam nepasakojo apie tai, ką mačiusios. Tuo tarpu Matas teigia, kad moterys buvo apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo ir kad skubėjusios apie tai, kas įvykę pranešti mokiniams.

Kaip turėjote pastebėti, nurodydamos moterų vardus, evangelijos taip pat prieštarauja viena kitai. Matas sako, kad tai buvusios Marija Magdalena ir kita Marija, Morkus - Marija Magdalena, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė, Lukas - Marija Magdalena, Joana, Jokūbo motina Marija, Jonas kalba apie vienintelę Mariją Magdaleną.

Matas rašo, kad moterys pamačiusios angelą baltais drabužiais, Morkus - jaunuolį baltais drabužiais, Lukas - du vyrus spindinčiais drabužiais, Jonas - du angelus baltais drabužiais.

Jono evangelijos pasakojimas skiriasi labiausiai. Iš jo sužinome, kad pirmoji prie kapo atėjo Marija Magdalena, kuri nubėgo pranešti apie tai Petrui ir nenurodytam mokiniui. Jie atbėgę prie kapo ir pamatę paliktas drobules. Tuo tarpu Marija Magdalena vėl sugrįžusi ir šį kartą pamačiusi kapo viduje du angelus sėdinčius. Atsigręžusi ji pamato vyrą, kuris pasirodo esąs Jėzus. Panašu, jog Marija nori jį apkabinti, tačiau Jėzus ją sudraudžia, sakydamas, jog dar neįžengė pas Tėvą. Apie tai Marija vėl praneša Jėzaus mokiniams.

Pagrindiniai Jono pasakojimo prieštaravimai yra šie:

• minima tik viena moteris (Marija Magdalena);
• pirmą kartą atėjusi prie kapo ji nepamato jaunuolio ar angelo, o tik tai, kad akmuo nuverstas nuo kapo angos;
• Marija Magdalena apie įvykį praneša tik Petrui ir neįvardintam mokiniui, tuo tarpu Lukas teigia, kad moterys "viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems" ir tada Petras (vienas) nubėgęs prie kapo;
• Jono teigimu, Marija, antrą kartą grįžusi prie kapo, sutinka Jėzų, kuris neleidžia jo paliesti, nes dar neįžengęs pas Tėvą. Tuo tarpu Mato teigimu, moterys sutikusios Jėzų tada, kai bėgusios mokiniams pranešti apie tai, kas įvykę, ir apkabinusios jam kojas. Tai prieštarauja Jėzaus draudimui Marijai Magdalenai jį paliesti, apie kurį skaitome Jono evangelijoje.
  

Apibendrinimas
Ar galime šiuos nesutapimus kaip nors paaiškinti? Bandantieji tai padaryti kalba apie skirtingas evangelistų perspektyvas arba teigia, jog aprašomi skirtingi moterų susitikimai su Jėzumi. Tačiau ar jie gali būti teisūs? Kad taip nėra, galite įsitikinti dar sykį palyginę evangelijų pasakojimus. Tarkime, iš Jono evangelijos pasakojimo akivaizdu, jog Marija Magdalena kapą aplankė pirmoji ir apie tai, kad nežinia kur dingęs Jėzaus kūnas, pranešė Petrui bei dar kitam mokiniui. Morkaus pasakojime skaitome apie kelias moteris, kurios ėjo kalbėdamosi apie tai, kas jiems nuvers akmenį nuo kapo angos. Jos pamato jaunuolį, kuris praneša, jog Jėzus prisikėlė. Savaime suprantama, kad visų šių prieštaravimų niekaip negalima suderinti, tad ir tikėti tokiais prieštaringais pasakojimais apie Jėzaus prisikėlimą nėra pagrindo.

Apaštalo Pauliaus atsivertimas

Ankstesniame straipsnyje rašėme, kad Paulius skelbė Evangeliją, kurią tikino gavęs apreiškimo būdu, o ne perėmęs iš žmonių. Tačiau ar turime pagrindo patikėti Pauliumi? Kaip pamatysite skaitydami šį straipsnį, taip nėra.

Apaštalų darbų knygoje esama trijų skirtingų pasakojimų apie Pauliaus atsivertimą. Nesutampančios vietos išskirtos paryškintu šriftu.

3 Kai atjojo netoli Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa. 4 Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ 5 Jis klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. 6 Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti.“ 7 Jo kelionės draugai stovėjo be žado: mat girdėjo balsą, tačiau nieko nematė. 8 Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Paėmę už rankų, jie nuvedė jį į Damaską. 9 Jis tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė. (Apd 9)

6 Kai keliavau ir artinausi prie Damasko, apie vidurdienį staiga iš dangaus mane apsiautė stipri šviesa. 7 Aš kritau ant žemės ir išgirdau balsą, man sakantį: ‘Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?!’ 8 Aš paklausiau: ‘Kas esi, Viešpatie?’ Jis man atsakė: ‘Aš esu Jėzus Nazarietis, kurį tu persekioji.’ 9 Mano palydovai matė šviesą, bet negirdėjo man kalbančiojo balso. 10 Aš dar paklausiau: ‘Ką man daryti, Viešpatie?’ O Viešpats man tarė: ‘Kelkis, eik į Damaską, tenai tau bus pasakyta visa, ką tau reikia daryti.’ 11 Kadangi tos veriančios šviesos apakintas nieko nemačiau, tik palydovų už rankų vedamas aš pasiekiau Damaską. (Apd 22)

12 Tais pačiais tikslais aš keliavau į Damaską, turėdamas aukštųjų kunigų įgaliojimus ir leidimą. 13 Kelyje vidurdienį, karaliau, aš staiga išvydau, kaip mane ir mano kelionės draugus iš dangaus apsiautė šviesa, skaistesnė už saulę. 14 Mes visi parpuolėme žemėn, o aš išgirdau balsą, kuris man sakė hebrajiškai: ‘Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš akstiną! 15 Aš paklausiau: ‘Kas tu esi, Viešpatie?’ O Viešpats atsakė: ‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. 16 Bet kelkis ir laikykis ant kojų! Aš tau apsireiškiau, kad paskirčiau tave tarnu bei liudytoju tų dalykų, kuriuos matei ir kuriuos tau dar apreikšiu. 17 Aš tave gelbėsiu nuo tautiečių ir pagonių, pas kuriuos tave siunčiu, 18 kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono galybės ­ į Dievą ir, tikėdami mane, gautų nuodėmių atleidimą bei dalį su pašventintaisiais.’ 19 Todėl, karaliau Agripa, negalėjau būti neklusnus dangaus apreiškimui. 20 Iš pradžių Damaske ir Jeruzalėje, o paskui visoje Judėjoje ir pagonijoje ėmiau skelbti, kad žmonės atsiverstų, sugrįžtų pas Dievą ir imtųsi atsivertimą liudijančių darbų. (Apd 26)

Apd 9, 7 skaitome, kad Pauliaus kelionės draugai girdėjo balsą, bet nematė kalbančiojo (Jėzaus). Tačiau Apd 22, 9 teigiama priešingai. Paulius tvirtina, kad žmonės matė šviesą, bet negirdėjo balso. Apd 9 ir 22 tik Paulius krenta ant žemės, tačiau Apd 26 sakoma kas kita. Čia Paulius teigia, jog jį ir kelionės draugus iš dangaus apsiautė šviesa, jie visi parpuolė ant žemės.
Apd 9 ir 22 skyriuose Paulius klausia: "Ką man daryti, Viešpatie?"O Jėzus jam tarė: „Kelkis, eik į Damaską, tenai tau bus pasakyta visa, ką tau reikia daryti.“ Tačiau Apd 26 Paulius neklausia Jėzaus, ką jam daryti, nes tai Pauliui iš karto nurodo Jėzus (žr. Apd 26, 16-18).

Akivaizdu, jog įvykio detalės kiekvienu atveju skiriasi. Kas nors galėtų pasakyti, kad tie skirtumai nėra reikšmingi ir įvykio esmės nekeičia. Tačiau kaip dėl to, kad vienu atveju Jėzus liepia Pauliui eiti į Damaską, kur jam būsią pasakyta, ką daryti, o kitu atveju tai jam pasakoma iš karto? Ar tai toks nereikšmingas skirtumas? Ar patikėtumėte žmogumi, kuris nuolat keičia parodymus apie kokį nors įvykį? Krikščionys Pauliumi kažkodėl tiki, nors, kaip matėme, ne tik nesutampa Naujajame Testamente pateikti pasakojimai apie jo atsivertimą, bet ir Pauliaus mokymas skiriasi nuo Jėzaus bei vadinamosios Jeruzalės bažnyčios.

Požiūris į Mozės įstatymo laikymąsi Naujajame Testamente

Naujajame Testamente aptinkame du vienas kitam prieštaraujančius požiūrius į Mozės įstatymo laikymąsi. Požiūriui, kad Įstatymo reikia laikytis, atstovauja Jėzus ir vadinamoji Jeruzalės bažnyčia, kuriai vadovavo Jėzaus brolis (ar pusbrolis) Jokūbas. Tuo tarpu Paulius, kuris niekad akis į akį nebuvo susitikęs su Jėzumi, teigia, esą Mozės įstatymo laikymasis nebėra būtinas dėl Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus.

Jėzaus požiūrį į Įstatymą randame Mato ir kitose sinoptinėse evangelijose. Savo mokinius jis ragino kruopščiai laikytis visų judaizmo priesakų ir įstatymų, o ne nuo jų nusigręžti.

17 Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. 18 Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. 19 Todėl, kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje. 20 Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų, neįeisite į dangaus karalystę. (Mt 5)

1 Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: 2 „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. 3 Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. (Mt 23)

42 Vargas jums, fariziejai! Jūs duodate dešimtinę iš mėtų, rūtų ir kitokių žolelių, o nepaisote teisingumo ir Dievo meilės. Reikia šitai daryti ir ano neapleisti! (Lk 11)

Pirmojoje citatoje skaitome, jog Jėzus sako, kad reikia teisumu viršyti fariziejus ir Rašto aiškintojus. Šių žodžių prasmė atsiskleidžia iš trečiosios citatos, kurioje norima pasakyti, kad reikia ne tik laikytis įsakymų, bet ir paisyti teisingumo bei Dievo meilės. Ypač verta dėmesio antroji mūsų pateikta citata. Čia Jėzus sako, jog į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai, taip pripažindamas jų autoritetą, ir ragina vykdyti bei laikytis to, ką jie liepia.

Paulius laikėsi visiškai kitokio požiūrio šiuo klausimu. Jis buvo žydas, o tikrasis jo vardas – Saulius. Išauklėtas helenistinės tradicijos dvasioje, Paulius ir laikėsi jos principų. Dėl jo įtakos du helenistiniai principai – universalizmas ir dvasingumas – tapo krikščionybės pagrindu. Būtent Pauliui kilo idėja užsiimti misionieriška veikla tarp nežydų; tai lėmė krikščionybės, kaip universalios religijos, susiformavimą. Pasak Pauliaus, krikščionis (taip pat ir atsivertęs žydas) neprivalo laikytis judaizmo įstatymų. Tai lėmė naujosios religijos universalumą, t. y. ji tapo prieinama ne tik žydams, bet ir visiems žmonėms. Bet ar Pauliaus mokymas sutampa su Jėzaus bei kitų jo sekėjų? Netrukus pamatysite, jog taip tikrai nėra. Pateikiame keletą citatų iš Pauliaus laiškų.

19 Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau. 20 Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus. Tiems, kurie laikosi įstatymo, tapau įstatymo tarnu, kad laimėčiau besilaikančius įstatymo, nors pats nesu jam pavaldus. 21 Tiems, kurie neturi įstatymo, buvau kaip neturintis įstatymo, kad laimėčiau tuos, kurie neturi įstatymo, nors pats esu ne be Dievo įstatymo, bet susaistytas Kristaus įstatymo. 22 Silpniesiems pasidariau silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau. 23 Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas. (1 Korintiečiams 9)

1 Argi nežinote, broliai, ­ aš kalbu išmanantiems įstatymą, ­ jog įstatymas galioja žmogui, kol jis gyvas? 2 Pavyzdžiui, ištekėjusi moteris įstatymo susieta su vyru, kol jis gyvas. Jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo, siejusio ją su vyru. 3 Taigi ji vadinsis svetimautoja, jei, vyrui gyvam esant, priklausys kitam. Bet jei vyras miršta, ji tampa laisva nuo įstatymo ir, priklausydama kitam, nebėra svetimautoja. 4 Šitaip, mano broliai, ir jūs esate per Kristaus kūną mirę įstatymui, kad priklausytumėte kitam ­ prikeltajam iš numirusių ­ ir kad mes visi duotume vaisių Dievui. 5 Kol dar gyvenome kūniškai, mūsų sąnariuose veikė įstatymo pažadintos nuodėmingos aistros, ir mes davėme vaisių mirčiai. 6 O dabar, numirę tam, kuris mus laikė surištus, esame išvaduoti nuo įstatymo, kad tarnautume, laikydamiesi Dvasios naujumo, o ne raidės senumo. (Rom 7)

23 Prieš ateinant tikėjimui, mes buvome įkalinti ir sergimi įstatymo, kol apsireikš tikėjimas. 24 Taigi įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad mes būtume tikėjimu nuteisinti. 25 Tikėjimui atėjus, mes jau nesame auklėtojo globoje. (Galatams 3)

13 Sakydamas naują Sandorą, jis nurodė, kad pirmoji yra pasenusi. O kas pasensta ir nukaršta, to greit nebeliks. (Hebrajams 8)

Akivaizdu, jog žodžiai apie nepavaldumą Įstatymui ir išsivadavimą iš jo prieštarauja ne tik tam, ką skelbė Jėzus, bet ir tam, kuo tikėjo Jeruzalės bažnyčia.

17 Kai atvykome į Jeruzalę, džiaugsmingai mus sutiko broliai. 18 Rytojaus dieną Paulius kartu su mumis nuėjo pas Jokūbą, kur buvo susirinkę visi vyresnieji. 19 Juos pasveikinęs, jis smulkiai išdėstė visa, ką Dievas buvo padaręs pagonijoje, pasinaudodamas jo tarnyste. 20 Jie išklausę šlovino Dievą ir tarė Pauliui: „Tu matai, broli, kiek tūkstančių žydų tapo tikinčiaisiais, ir jie visi uoliai laikosi Įstatymo. 21 Bet jiems prikalbėta apie tave, kad tu mokąs visus žydus, gyvenančius tarp pagonių, atsižadėti Mozės, sakydamas, jog jiems nereikią apipjaustyti vaikų nei laikytis papročių. 22 Ką daryti? Šiaip ar taip, jie sužinos, kad esi atvykęs. 23 Todėl padaryk, kaip tau sakome. Pas mus yra keturi vyrai, padarę įžadą. 24 Pasiimk juos, atlik apsivalymą kartu su jais ir prisiimk išlaidas, kad jie galėtų nusikirpti plaukus. Tuomet visi pamatys, jog gandai apie tave nieko neverti ir tu nenukrypdamas laikaisi Įstatymo. 25 O dėl tikinčiųjų iš pagonių, tai mes esame išsiuntę nurodymus, kad jie saugotųsi stabams paaukotos mėsos, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo.“ (Apd 21)

Ar gandai, pasiekę Jeruzalės bažnyčios ausis tikrai buvo nieko verti? Ar Paulius nenukrypdamas laikėsi Įstatymo? Deja, kaip matyti iš jo laiškų, taip nebuvo, nes Paulius manė esąs nepavaldus Įstatymui, miręs jam per Kristaus kūną. Bet Pauliaus laiškų niekas iš Jeruzalės bažnyčios nebuvo skaitęs, nes jie adresuoti įvairioms krikščionių bendruomenėms Mažojoje Azijoje, Graikijoje, taip pat Romoje.

Jeruzalės bažnyčioje buvo laikomasi požiūrio, kad žydams Įstatymo būtina laikytis, o tikintieji iš pagonių turėjo laikytis bendrųjų moralės normų, susijusių su vadinamaisiais Nojaus įsakymais, pasak judėjų, galiojančiais visai žmonijai.

1. Stabmeldystės draudimas: tu neturėsi jokių stabų prieš Dievą. Pripažinimas, kad egzistuoja tik vienas Dievas, kuris yra begalinis ir esantis virš visko. Negalima pakeisti Aukščiausios Būtybės baigtiniais stabais.
2. Draudimas žudyti: nežudysi (Pradžios kn. 9:6) Pagarba žmogaus gyvybei. Kiekvienas žmogus - atskiras pasaulis. Išgelbėti gyvybę reiškia išgelbėti visa pasaulį. Sunaikinti gyvybę - sunaikinti visą pasaulį. Pagalba kitiems gyventi yra šio įsakymo išvada.
3. Draudimas vogti: nevogsi.
4. Draudimas ištvirkauti: neištvirkausi. Pagarba santuokos institucijai. Santuoka yra esminis dieviškas aktas.
5. Draudimas piktžodžiauti: nekeiksi Dievo.
6. Nevalgysi gyvūno mėsos, kol jis pats dar gyvas (išvedama iš Pradžios kn. 9:4). Vertinama kaip bendras draudimas būti žiauriam gyvūnų atžvilgiu.
7. Liepimas turėti įstatymus: sukursi efektyviai veikiančią teismų sistemą šešių aukštesnių įsakymų vykdymui.

Apie prieštarą tarp Pauliaus ir Jokūbo šiek tiek sužinome ir iš Pauliaus laiško galatams.

¹¹ Kai Kefas atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis buvo peiktinas. ¹² Mat prieš atvykstant kai kuriems nuo Jokūbo, jis valgydavo su pagonimis; bet kai tie atvyko, jis atsitraukė ir ėmė jų vengti, bijodamas apipjaustytųjų. ¹³ Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, net Barnabas pasidavė jų veidmainystei. ¹⁴ Pamatęs, kad jie nukrypsta nuo Evangelijos tiesos, aš pasakiau Kefui visų akivaizdoje: „Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis laikytis žydų papročių?“

¹⁵ Mes gimimo žydai ir ne pagonių kilmės nusidėjėliai, ¹⁶ tačiau žinome, jog žmogus nuteisinamas ne įstatymo darbais, o tik tikėjimu į Jėzų Kristų. Taigi mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume nuteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais, nes įstatymo darbais nebus nuteisintas nė vienas žmogus. (Galatams 2)

Atkreipkite dėmesį ir į tai, ką Paulius rašo pirmajame laiško galatams skyriuje.

¹¹ Aš sakau jums, broliai, kad mano paskelbtoji Evangelija nėra iš žmonių. ¹² Aš neperėmiau jos iš žmogaus ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus apreiškimu. (Galatams 1)

Čia Paulius tvirtina, kad Evangeliją, kurią skelbia, neva gavo apreiškimo būdu, o ne išgirdo iš Jėzaus mokinių. Tad ar beverta stebėtis, kad Pauliaus Evangelija nesutampa su Jėzaus žodžiais ir Jeruzalės bažnyčios pozicija Įstatymo atžvilgiu?

Jėzaus gimimas

Jėzaus gimimas ir su juo susiję įvykiai aprašyti tik dviejose iš keturių kanoninių evangelijų, Mato ir Luko. Nors abu pasakojimus ir sieja tai, kad Jėzus gimė Betliejuje ir kad jo prasidėjimas buvo nekaltas, esama neatitikimų, apie kuriuos ir perskaitysite šiame straipsnyje.

Angelo žinia
Mato evangelijoje rašoma, kad angelas pasirodė Juozapui sapne ir jam pranešė, jog Marijos sūnus išgelbės savo tautą iš nuodėmių. Luko evangelijoje tvirtinama, esą bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus, Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą ir jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius. Kiek vėliau Marija sako Elzbietai, kad ją (t. y. Mariją) dėl gimsiančio sūnaus palaiminta vadins visos kartos.

Jeigu tai būtų tiesa, Marija ir Juozapas turėjo laikyti Jėzų didelėje pagarboje. Tačiau Morkaus 3, 20-21 skaitome, kad Jėzaus šeima mėgino sulaikyti Jėzų, nes manė jį išprotėjus ("Saviškiai, apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti Jo, sakydami, kad Jis išėjęs iš proto."). Morkaus 6, 4-6 Jėzus paaiškina nesulaukęs pagarbos tarp savo giminių ir savo namuose.

Data
Anot Mato, Jėzus gimė valdant Erodui Didžiajam (Mato 2, 1). Tuo tarpu Lukas teigia, jog Jėzus gimė pirmojo gyventojų surašymo Izraelyje metu, Kvirinui valdant Siriją (Luko 2, 2). Tačiau tai neįmanoma, nes Erodas mirė 4 pr. m. e. kovo mėnesį, o surašymas vyko 6 ir 7 m. e. m. (praėjus apie 10 m. po Erodo mirties).

Kai kurie krikščionys bando manipuliuoti tekstu, pakeisdami jo prasmę. Pasak jų, Luko aprašomas gyventojų surašymas buvo pirmasis, atliktas Kvirinui valdant Siriją ir kad pirmasis gyventojų surašymas Izraelyje, užfiksuotas istorikų, įvykęs vėliau. Tačiau pažodinė reikšmė yra: "tai buvo pirmasis surašymas, atliktas Kvirinui valdant Siriją..." Bet kokiu atveju Kvirinas tapo Sirijos valdytoju gerokai po Erodo mirties.

Vieta
Tiek Matas, tiek Lukas rašo, kad Jėzus gimė Betliejuje. Matas cituoja Michėjo 5, 1, norėdamas parodyti, jog taip išsipildė pranašystė. Iš tiesų citata nėra tiksli, tačiau šiuo atveju tai didelės reikšmės neturi.

Luko evangelijoje Marija ir Juozapas keliauja iš savo namų Galilėjos Nazarete į Judėjos Betliejų (Luko 2, 4). Matas, skirtingai nei Lukas, tvirtina, jog Marija ir Juozapas Nazarete apsigyveno tik po Jėzaus gimimo ir tik todėl, kad bijojo sugrįžti į Judėją (Mato 2, 21-23).

Luko evangelijos autorius turėjo perkelti Mariją į Betliejų, kad gimęs jos kūdikis, kaip manė Lukas, pranašiškai išpildytų Michėjo 5:1. Tam jis sugalvojo gyventojų surašymą, kaip jo pagrindą paimdamas gyventojų surašymą, kuris iš tikrųjų vyko maždaug tuo laiku, kai gimė Jėzus.

Neįtikėtina, kad romėnai būtų vykdę gyventojų surašymą tokiu būdu, koks aprašytas Luko evangelijoje. Jie nebūtų turėję jokio pagrindo reikalauti, kad žmonės sugrįžtų į savo protėvių miestus, kai galėjo surašyti juos miestuose, kuriuose tie žmonės tuomet gyveno. Nebuvo jokio reikalo padaryti sudėtingą situaciją dar blogesnę. Žmonėms akivaizdžiai nebuvo reikalinga keliauti į anksčiau niekados nematytą vietą, dažnai nutolusią šimtus mylių.

Pasak Luko, kiekvienas Imperijos gyventojas, nesantis „savame mieste“, turėjo šią vietą palikti ir vykti užsirašyti į savo protėvių miestą. Luko evangelijoje esanti frazė „į savo miestą“ šiuo atveju nereiškia kieno nors gimtojo miesto ar oficialios nuolatinės gyvenamosios vietos. Matome, kad Juozapo atveju tai nebuvo priežastys, dėl kurių jis būtų turėjęs vykti į Betliejų. Jis ten vyko, nes, kaip sako Lukas, buvo kilęs iš Dovydo giminės. Lukas rašo, kad Betliejus buvo ne Juozapo gimtoji vieta ar oficiali nuolatinė gyvenamoji vieta, nulėmusi kelionės tikslą, o pirmoji gyvenamoji vieta vieno iš tolimiausių Juozapo protėvių (Dovydo).

Tariamas romėnų reikalavimas turėjo numatyti, kad visi žmonės žino savo protėvių kilmę ir kad jų protėviai gyveno Imperijos teritorijoje. Šis gyventojų surašymas, be abejo, būtų sugriovęs normalų šeimos, socialinį ir ekonominį gyvenimą.

Tai, ką aprašo Lukas, būtų sukėlę neregėto masto chaotišką situaciją. Surašyme dalyvaujantys žmonės būtų turėję keliauti per visą Romos imperiją, užkimšdami kelius ir kiekvienoje Imperijos provincijoje sutrikdydami sklandų imperinės sistemos veikimą. Kelionės metu, palikę pagrindines Romos magistrales, jie daugiausia būtų keliavę nepaprastai blogais keliais. Rytinėse provincijose, kurių dalis buvo Judėja, toks gyventojų surašymas būtų sukėlęs rimtą pavojų, nes partai, tuo metu stipriausias Romos priešininkas regione, būtų turėję puikią progą užpulti Imperiją. Romėnų kariuomenė labai sunkiai būtų pajėgusi suvaldyti milžinišką civilių gyventojų, keliaujančių užsirašyti ar grįžtančių, srautą. Sunku įsivaizduoti, jog romėnai būtų buvę tokie nekompetentingi ar nesuvokiantys realybės, kad leistų visai Imperijai atsidurti tokioje chaotiškoje padėtyje vien todėl, kad įvykdytų gyventojų surašymą, koks aprašytas evangelisto.

Neįprasta ir tai, kad tokio masto įvykis praeitų nepastebėtas. Dar nė vienas šiuolaikinis rašytojas nėra paminėjęs šio visa griaunančio gyventojų surašymo ar sąmyšio, kurį jis būtų sukėlęs. Išties, jei šis surašymas vyko Judėjoje, keista, kad Juozapas Flavijus niekada neminėjo jo savo raštuose. Akivaizdu, jog Lukas šią istoriją išgalvojo, norėdamas pagrįsti dar vieną legendinį pasakojimą apie tai, kaip Marija ir Juozapas tuo laiku atsidūrė Betliejuje.

Šaltiniai:

• http://www.infidels.org/library/modern/paul_carlson/nt_contradictions.html
• http://www.jews4judaism.org/jewsforjudaism/index.php?option=com_content&view=article&id=70:the-roman-census-in-luke-actually-carried-out&catid=58:birth-of-jesus&Itemid=488

Hebrajų Biblijos pranašystės, tariamai išpildytos Jėzaus Kristaus

Evangelijose randame nemažai citatų iš Hebrajų Biblijos (Senojo Testamento), nuorodų į ją. Evangelijų autoriai jas pateikė tam, kad skaitytojams įrodytų, jog Jėzus Kristus buvo iš anksto išpranašautas mesijas. Tačiau norom nenorom tenka pripažinti, kad citatos visiškai ištrauktos iš konteksto, o kartais apskritai išgalvotos. Atsiverskime Mato evangeliją ir pasižiūrėkime, ar evangelisto interpretacijos turi kokį nors pagrindą.

Jėzaus genealogija
Evangelija prasideda nuo Jėzaus Kristaus genealogijos, iš kurios matyti, jog Jėzus kilęs iš Izraelio karaliaus Dovydo. Jo palikuonis, anot Hebrajų Biblijos, būsiąs mesijas. Iš pirmo žvilgsnio su šia genealogija didelių bėdų lyg ir nebūtų, bet taip gali atrodyti tik tam, kuris neskaitė Jeremijo knygos. Joje parašyta:

²⁴ Kaip aš gyvas, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ net jeigu Jehojakimo sūnus Konijas [sutrumpintas Jehojachino arba Jechonijo vardas], Judo karalius, būtų antspaudo žiedas ant mano dešinės, net nuo ten jį nuplėščiau. ²⁵ Atiduosiu tave į rankas tiems, kurie ieško tavo gyvybės, į rankas tiems, kurie tau kelia siaubą, į rankas Babilono karaliui Nebukadnecarui ir chaldėjams. ²⁶ Nublokšiu tave drauge su tavo motina, kuri tave pagimdė, į kitą kraštą, kuriame negimėte, ir ten jūs mirsite. ²⁷ Į kraštą, į kurį trokš grįžti, jie nebesugrįš.

²⁸ Ar šis žmogus, Konijas, nėra puodas,

šlamštas, skirtas sudaužyti,

indas, kurio niekas nenori?

Tai kodėl jis ir jo palikuoniai išbloškiami?

Kodėl nubloškiami į kraštą,

kurio jie nepažįsta?

²⁹ O, šalie, šalie, šalie!

Išgirski VIEŠPATIES žodį!“

³⁰ Taip kalba VIEŠPATS:

„Įrašykite šį žmogų kaip bevaikį,

nevykėlį per visą gyvenimą!

Nė vienam iš jo palikuonių nebepavyks

vėl atsisėsti į Dovydo sostą

ir valdyti Judo karalystę. (Jeremijo 22, 24-30)

³⁰ Todėl taip kalba VIEŠPATS apie Judo karalių Jehojakimą: ‘Nebus jam palikuonio, sėdinčio Dovydo soste! Jo paties lavonas bus išmestas į kaitrą per dieną ir šaltį per naktį. ³¹ Nubausiu jį, jo palikuonis ir dvariškius už jų nedorumą, užtrauksiu jiems, visiems Jeruzalės gyventojams ir Judo žmonėms visas nelaimes, kuriomis jiems grasinau, nes jie nenorėjo klausyti!’“ (Jeremijo 36, 30)

Ar tik nėra Jėzaus genealogijoje Jechonijo? Atsivertę Mato evangelijos pirmą skyrių galite įsitikinti, kad šis asmuo ten neabejotinai yra. Taigi, jei Jėzus yra Jechonijo palikuonis, mesijas būti negali, nes tai prieštarautų Jeremijo knygai. Bet yra ir dar viena problemėlė. Jėzus, kaip tiki dauguma krikščionių, gimė iš nekaltos mergelės ir neturėjo žemiškojo tėvo, tad apskritai nebuvo karaliaus Dovydo palikuonis. Kai kas galėtų paprieštarauti, sakydamas, jog Marija buvo iš Dovydo giminės. Bet ar jos genealogija pateikta Luko evangelijoje?

²³ Jėzui buvo apie trisdešimt metų, kai jis pradėjo veikti. Jis buvo laikomas sūnumi Juozapo, sūnaus Elio, sūnaus Matato, ²⁴ sūnaus Levio, sūnaus Melchio, sūnaus Janajo, sūnaus Juozapo... (Luko 3)

Juodu ant balto parašyta, kad Jėzus buvo Juozapo sūnus, o pastarasis - Elio. Tai akivaizdžiai prieštarauja evangelisto Mato pateiktai Jėzaus genealogijai. Be to, Luko evangelijos pirmame skyriuje užsimenama, kad Jono Krikštytojo motina Elzbieta buvo kilusi iš Aarono vaikaičių. Sužinome ir tai, kad Marija buvo jos giminaitė, todėl logiška manyti, jog ir ji priklausė Levio, o ne Judo giminei, iš kurios turėjęs kilti mesijas.

Emanuelis
Toliau Matas cituoja Izaijo knygą:

Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą:

Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų,

ir jis vadinsis Emanuelis,

o tai reiškia: „Dievas su mumis.“ (Mato 1, 22-23)

Izaijo knygos 7 skyriuje rašoma šitaip:

¹ Ahazui, Jotamo sūnui ir Uzijo vaikaičiui, esant Judo karaliumi, Aramo karalius Recinas ir Izraelio karalius Pekachas, Remalijo sūnus, pakilo į karo žygį Jeruzalėn, tačiau nepajėgė jos pulti. ² Kai Dovydo namus pasiekė žinia, kad Aramas jau įsitaisė Efraimo valdose, karaliaus širdis ir žmonių širdys sudrebėjo, kaip dreba miško medžiai, blaškomi vėjo. ³ Bet VIEŠPATS tarė Izaijui: „Su jo sūnumi Šear Jašubu nueik ant Velėtojo lauko kelio, prie Aukštutinio tvenkinio kanalo galo, pasitikti Ahazo ⁴ ir pasakyk jam: „Būk tvirtas, laikykis ramiai! Nebijok! Tenedreba tavo širdis dėl tų dviejų smilkstančių nuodėgulių, dėl Recino bei Aramo ir Remalijo sūnaus įniršio. ⁵ Kadangi Aramas su Efraimu ir Remalijo sūnumi surengė sąmokslą prieš tave, tardami: ⁶ ‘Užpulkime Judą, palaužkime jo dvasią, užkariaukime jį ir paskirsime ten karaliumi Tabeelio sūnų’, ­

⁷ taip kalba Viešpats DIEVAS:

‘Tai neįvyks! Taip nebus!

⁸ Damaskas ­ Aramo sostinė,

o Damasko galva ­ Recinas.

⁹ Samarija ­ Efraimo sostinė,

o Samarijos galva ­ Remalijo sūnus.

Po šešiasdešimt penkerių metų

Efraimas bus sunaikintas,

liausis buvęs tauta.

Tik tvirtai tikėdami, tvirtai stovėsite!’“

¹⁰ VIEŠPATS kalbėjo Ahazui: ¹¹ „Prašyk VIEŠPATĮ, savo Dievą, ženklo; tebūna jis ar iš Šeolo gelmių, ar iš padangės aukštybių.“ ¹² Ahazas atsakė: „Ne! Neprašysiu ir negundysiu VIEŠPATIES!“ ¹³ Tuomet jis atsakė:

„Klausykitės, Dovydo namai! Negi per maža

jums varginti žmones, kad varginate ir mano Dievą?!

¹⁴ Todėl pats Viešpats duos jums ženklą.

Štai mergelė [turėtų būti verčiama „jauna moteris“] laukiasi kūdikio;

ji pagimdys sūnų

ir pavadins jį vardu Emanuelis.

¹⁵ Varške ir medumi jis maitinsis,

mokėdamas atmesti, kas pikta,

ir rinktis, kas gera.

¹⁶ Anksčiau nei tas berniukas

išmoks atmesti, kas pikta,

ir rinktis, kas gera,

kraštas anų dviejų karalių,

kurie tau kelia siaubą, bus nuniokotas.

Apie kokį berniuką Izaijas čia kalba? Ar apie Jėzų? Jei taip, jis jau turėjo būti gimęs, kai tų dviejų karalių (Izraelio ir Aramo) kraštas buvo nuniokotas, tačiau, kaip sužinome iš II Karalių knygos 15-15 skyrių, Izaijo pranašystė išsipildė, kai šiedu karaliai netikėtai buvo nužudyti, o tai įvyko gerokai anksčiau nei gimė Jėzus. Neturi ši pranašystė ir kokios papildomos prasmės, nes Jėzus, gimęs po kelių šimtų metų, negalėjo būti ženklas karaliui Ahazui ir kitiems to meto judėjams.

Kūdikių žudynės (Jeremijo 31, 15)
Matas teigia, kad Erodas, mėgindamas nužudyti naujagimį mesiją, įsakė išžudyti visus dvejų metų ir jaunesnius berniukus Betliejuje ir jo apylinkėse. Taip esą išsipildžiusi Jeremijo pranašystė.

Tai akivaizdžiai išgalvota Mato. Erodas buvo įvykdęs daugybę siaubingų nusikaltimų, įskaitant keleto savo šeimos narių nužudymą. Vis dėlto senovės istorikai, tokie kaip Juozapas Flavijus, kuris išvardijo Erodo nusikaltimus, nemini to, kas, be abejo, būtų didžiausias Erodo nusikaltimas. Dėl to neverta stebėtis, nes kūdikių žudynės paprasčiausiai neįvyko.

Iš Jeremijo 31, 15 konteksto aišku, kad raudama izraelitų, ištremtų į Asiriją. Rachelė, kaip teigiama Toroje, buvo Juozapo ir Benjamino motina. Juozapas turėjęs du sūnus - Efraimą ir Manasą, o Efraimo ir Manaso giminės sudariusios šiaurinės Izraelio karalystės, apie kurios gyventojų tremtį mūsų aptariamoje vietoje ir kalba Jeremijas, pagrindą. Tai neturi nieko bendro su po kelių šimtmečių tariamai įvykusiomis kūdikių žudynėmis.

Pašauktasis iš Egipto
Mato 2, 13-15 teigiama, esą Marija, Juozapas ir Jėzus pasitraukė į Egiptą, kol iš ten buvo pašaukti angelo. Tai neva išpildė pranašystę: "Iš Egipto pašaukiau savo sūnų." Ši tariama pranašystė yra iš Ozėjo 11, 1. Visgi, jei pasižiūrėsime į šios eilutės kontekstą Ozėjo knygoje, rasime visai ne pranašystę, o Izraelio istorijos perpasakojimą.

"Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau ir iš Egipto pašaukiau savo sūnų. Juo daugiau juos šaukiau, juo labiau jie traukėsi nuo manęs, aukodami Baalams ir degindami smilkalus stabams" (Ozėjo 11, 1-2).

Reikia pridurti, jog antroji eilutė pratęsia pranašo mintį. Joje sakoma, kad pašauktieji iš Egipto nusidėjo Dievui: "Juo daugiau juos šaukiau, juo labiau jie traukėsi nuo manęs, aukodami Baalams ir degindami smilkalus stabams" (Ozėjo 11, 2). Taigi, jei taikysime Ozėjo 11, 1 Jėzui remdamiesi antrąja eilute, apibūdinsime tiek Jėzų, tiek Mariją su Juozapu, kaip nusidėjėlius. Iš tiesų, kaip jau buvo minėta, tai visai nėra pranašystė, nes Mato evangelijoje pateikiama tik viena eilutė (ta pati nepilna), galinti suklaidinti daug nenusimanantį skaitytoją, kuris nesupranta, kad Ozėjas sūnumi vadina Izraelį. Jėzui šios Ozėjo knygos atkarpos neįmanoma pritaikyti net ir perkeltine prasme.

Nazarietis
Mato 2:23 teigia: Ir apsigyveno [Juozapas su Marija ir Jėzumi] Nazareto mieste, kad išsipildytų pranašų žodžiai: “Jį vadins Nazariečiu.” Aš radote tokią pranašystę Biblijoje? Nenustebkite, jei jos ten ir nerasite.

Mesijas judėjų Raštuose niekur nevadinamas Nazariečiu. Nepaisant Mato teiginio, nėra tokios pranašystės, kuri minėtų, kad Mesijas bus Nazareto gyventojas. Faktiškai Nazareto miestas niekur nėra minimas judėjų Biblijoje.

Buvo spekuliuojama, kad tai, ką nurodo Matas, yra Mesijo kaip “netser” (“atžalos”) aprašymas, pvz., naujas žydintis ūglys iš Dovydo linijos. Šis terminas pirmąkart pasirodo Izaijo knygoje: "Iš Jesės kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras." (Izaijo 11:1). Tačiau nepaisant to, kad Izaijas vartoja šį terminą, niekur nėra parodoma, kad Mesijas iš tiesų būtų vadinamas “netser”. Alternatyvus aiškinimo variantas susieja Mato pavartotą terminą su žodžiu “natsar”, "sargyba," "saugoti."

Neįmanoma, kad Matas nurodytų į Mesiją kaip nazyrą, kai niekur judėjų raštuose nėra teigiama, kad Mesijas kada nors duos nazyro įžadą. Be to, žodžių “nazyras”, “nazir” (iš hebrajų kalbos šaknies N-Z-R), ir “nazarietis”, “notsri” (iš hebrajų šaknies N-TZ- R) rašyba hebrajų kalboje nėra tokia pat.

Spėliojimas, ar evangelistas lygina nazarietį ir “netser” (ar “natsar”), ar nazarietį ir nazyrą yra nereikšmingas, kadangi iš tikrųjų nėra jokio pagrindo nė vienam iš šių teiginių. Mato 2:23 nurodoma, kad priežastis, dėl kurios Jėzus vadinamas nazariečiu (graikiškai "Nazoraios"), yra ta, kad jis gyveno Nazarete (graikiškai “Nazaret”). Tai neturi nieko bendro su “netser”, “natsar” ar “nazir”. Geriausiu atveju, Matas leidžia sau žaisti žodžiais. Nėra jokios priežasties patikėti šiuo Naujajame Testamente pateiktu neegzistuojančios pranašystės "išsipildymu".

Tariamai išpildytos pranašystės - didžiulė Mato klaida
Kadangi mūsų aptartos pranašystės originaliame kontekste turi mažai ką bendro su Jėzumi, kam evangelistas jas įtraukė į savo knygą? Yra dvi galimybės:

1. Bažnyčia teigia, kad šie žodžiai turėjo paslėptą ateities kontekstą (Dievas neva buvo paslėpęs labai svarbius dalykus nuo išrinktosios tautos).

2. Matas, norėdamas įrodyti Jėzų esant mesiją, Hebrajų Biblijoje ieškojo eilučių (kai kuriais atvejais tik frazių), kurios galėtų būti aiškinamos kaip pranašystės, ir tuomet išgalvojo arba kiek pakeitė Jėzaus gyvenimo įvykius, pateikdamas juos kaip šių "pranašysčių" išsipildymą.

Laimei, tiems, kurie tikrai nori žinoti tiesą, Matas padarė milžinišką klaidą, kuri nepalieka jokių abejonių, kad teisinga antroji galimybė. Ši klaida susijusi su vadinamuoju pergalingu Jėzaus įžengimu Jeruzalėn. Jėzus jojęs ant asilo (jei tikėsime Morkumi, Luku ir Jonu) ar ant dviejų asilų (jei tikėsime Matu). Mato 21, 1-7 du gyvuliai minimi trijose eilutėse, tad tai negali būti kopijavimo klaida. Taigi, Mato evangelijoje Jėzus joja ant abiejų gyvulių tuo pat metu, nes 7 eilutėje, jei skaitysime pažodžiui, rašoma: "ant jų jis atsisėdo."

Kodėl Mato evangelijoje Jėzus tuo pat metu joja ant dviejų asilų? Todėl, kad Matas neteisingai suprato Zacharijo 9, 9. Dalis šios eilutės skamba taip: "jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio." Pažodžiui ši atkarpa skambėtų šitaip: "joja ant asilo, ir ant asiliuko, asilės jauniklio."

Kiekvienas, susipažinęs su Senojo Testamento hebrajų kalba, turėtų žinoti, kad žodis, išverstas "ir", nereiškia kito gyvulio, o vartojamas siekiant pabrėžti. Kaip pastebėjome, lietuviškajame Zacharijo knygos vertime žodžio "ir" net nėra. Hebrajų Biblijoje neretai vartojamos lygiagrečios frazės, reiškiančios vieną ir tą patį, tačiau akivaizdu, jog Matas to nežinojo. Šis evangelijos epizodas įtikinamai pademonstruoja, kad Matas išgalvojo Jėzaus gyvenimo įvykius, kad "išpildytų" Senojo Testamento pranašystes, nors kai kuriais atvejais tai reiškė absurdiško įvykio sukūrimą. Mato evangelijoje apstu tokių "išsipildžiusių" pranašysčių. Einant Mato pramintu taku ir tikint, kaip tai daro bažnyčia, "ateities kontekstais", kiekvieną Hebrajų Biblijos frazę galima paversti išsipildžiusia pranašyste!

Krikščionybė - vienintelė teisinga religija?

Visiems puikiai žinoma, kad save krikščionimis laiko daugiau nei 2 milijardai žmonių. Taip pat daugeliui neturėtų kelti nuostabos tas faktas, kad krikščionys mano priklausą religijai, įsteigtai paties Dievo, neva įsikūnijusio žmoguje (Jėzaus Kristaus). Tačiau ar teisūs šie 2 milijardai žmonių? Ar krikščionybė tikrai yra kelias į išganymą, ar jos dogmos atspindi tiesą? Minėtus klausimus ir pagvildensime šiame tinklaraštyje.

Kaip žinia, krikščionybė yra nevienalytė religija, esama begalės įvairiausių atšakų, sektų sektelių, todėl daugiausia apsiribosime katalikybe ir kai kuriomis protestantizmo srovėmis, analizuodami esminių krikščionybės dogmų, bendrų tiek katalikams, tiek protestantams, pagrįstumą ir kai kuriuos kitus su tuo susijusius klausimus.