Biblija - tobulas Dievo žodis?

Bent dalis krikščionių, ypač vadinamieji fundamentalistai, laiko Bibliją tobulu Dievo žodžiu, o įkvėptu didžioji dalis (neskaitant liberaliosios krikščionybės). Tarkime, Katalikų Bažnyčia pripažįsta, kad įkvėptas yra tiek Naujasis, tiek Senasis testamentai, tačiau kartu pripažįsta, kad būta daugelio autorių ir redaktorių (pridedama, kad įkvėptų). Tik ką reiškia tasai "įkvėpimas"? Kurios eilutės įkvėptos, kurios ne? Akivaizdu, jog sąvoka gana slidi ir lygiai taip pat galėtų būti pritaikyta ne tik Biblijai, bet ir kitų religijų raštams.

Šiame puslapyje ir pademonstruosime, kad Biblijos jokiu būdu negalima laikyti tobulu ir neklaidingu Dievo žodžiu. Tačiau neturėtume pulti ir prie kito kraštutinumo - laikyti Bibliją blogiu, žmonių tamsumo pavyzdžiu, atgyvena ir pan. Ši knyga (tiksliau - knygų rinkinys) neturi būti nei idealizuojama, nei neapkenčiama.

Pabrėžtina, kad Biblija nėra teologijos knyga. Tai nėra nei katekizmas, nei sistematinės teologijos knyga. Biblija nėra teologijos žinynas, nors vėliau remiantis tam tikromis Biblijos eilučių interpretacijomis ir buvo išvystytos sudėtingos teologinės sistemos. Bibliniais laikais religija nebuvo tiesų, kuriomis privalome tikėti, rinkinys. Biblijos pasakojimai atspindi žmonių, Izraelio tautos, odisėją.

Žudynės Dievo vardu

1 VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: 2 „Atkeršyk midjaniečiams už izraelitus; po to tu būsi paimtas pas savo giminę.“ 3 Todėl Mozė kalbėjo žmonėms: „Tebūna iš jūsų išrinkti ir apginkluoti vyrai žygiui, težygiuoja jie prieš midjaniečius išlieti VIEŠPATIES keršto Midjane. 4 Pasiųskite į žygį po tūkstantį vyrų iš kiekvienos Izraelio giminės.“ 5 Taigi iš Izraelio tūkstančių buvo pašaukti į karo tarnybą po tūkstantį iš kiekvienos giminės dvylika tūkstančių, ginkluotų mūšiui. 6 Mozė išsiuntė juos į žygį po tūkstantį iš kiekvienos giminės drauge su kunigo Eleazaro sūnumi Finehu, kuris nešėsi šventyklos reikmenis ir trimitus pavojaus ženklui duoti. 7 Jie išžygiavo į mūšį prieš Midjaną, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs, ir išžudė visus vyrus. 8 Be užmuštųjų mūšyje, jie nužudė ir Midjano karalius: Evį, Rekemą, Cūrą, Hūrą ir Rebą penkis Midjano karalius. Jie užmušė kalaviju ir Beoro sūnų Bileamą. 9 Midjano moteris drauge su jų mažyliais izraelitai paėmė į nelaisvę. Jie pasiėmė kaip grobį ir visus jų galvijus, kaimenes bei visą turtą. 10 Visus miestus, kur jie buvo įsikūrę, ir jų stovyklas jie sudegino. 11 Tada, pasiėmę visą karo grobį ir laimikį žmones ir gyvulius, 12 jie atgabeno belaisvius, karo grobį ir laimikį pas Mozę, kunigą Eleazarą ir izraelitų bendriją į stovyklą Moabo lygumose prie Jordano netoli Jericho.

13 Mozė, kunigas Eleazaras ir visi bendrijos vadai išėjo jų pasitikti už stovyklos. 14 Mozė įniršo ant kariuomenės vadų, tūkstantininkų ir šimtininkų, sugrįžusių iš karo žygio. 15 „Palikote gyvas visas šias moteris? tarė jis jiems. ­16 Juk šios moterys, Bileamo patariamos, paskatino izraelitus taip nusižengti VIEŠPAČIUI Peoro reikalu, kad VIEŠPATIES bendriją ištiko maras. 17 Užtat dabar nužudykite visus mažus berniukus, nužudykite ir visas moteris, pažinusias vyrą, 18 o jaunas mergaites, nepažinusias vyro, pasilikite sau gyvas. 19 Be to, turite išbūti septynias dienas už stovyklos, o kas iš jūsų užmušė žmogų ar palietė lavoną, turite apsivalyti trečią ir septintą dieną. 20 Turite apvalyti ir kiekvieną drabužį, kiekvieną odinį daiktą, kas tik išausta iš ožkos vilnų, ir kiekvieną medinį daiktą.“ (Skaičių 31)

15 Septintą dieną jie atsikėlė auštant ir apėjo aplink miestą tokia pat tvarka septynis kartus. 16 Septintą kartą kunigams pučiant ragus, Jozuė įsakė žmonėms: „Sušukite! VIEŠPATS atidavė jums miestą! 17 Miestas ir visa, kas jame, bus skirta VIEŠPAČIUI sunaikinti. Tik ištvirkėlė Rahaba ir visi jos namuose telieka gyvi, nes ji slėpė mūsų siųstus pasiuntinius. 18 Nelieskite sunaikinti skirtų daiktų, kad patys nebūtumėte skirti sunaikinti. Paimdami bet ką iš to, kas skirta sunaikinti, padarysite Izraelio stovyklą sunaikinti skirtu daiktu, užtrauksite jai nelaimę. 19 Visas sidabras ir auksas, daiktai iš vario ir geležies yra šventi VIEŠPAČIUI. Jie bus padėti į VIEŠPATIES iždą.“

20 Taigi žmonės sušuko ragams sugaudus. Vos išgirdę ragų gausmą, žmonės sušuko galingu šauksmu, ir siena nugriuvo. Žmonės veržėsi į miestą, kiekvienas tiesiai iš savo vietos, ir užėmė jį. 21 Tada jie skyrė kalaviju sunaikinti visa, kas buvo mieste: vyrus ir moteris, jaunus ir senus, jaučius ir avis bei asilus.

22 O dviem vyrams, išžvalgiusiems kraštą, Jozuė liepė: „Nueikite į ištvirkėlės namus, išveskite iš jų moterį ir visus gimines, kaip esate jai prisiekę.“ 23 Tad jaunieji žvalgai nuėjo ir išvedė Rahabą drauge su jos tėvu, motina, broliais ir visais giminėmis. Jie išvedė visą jos giminę ir apgyvendino šalia Izraelio stovyklos.

24 Miestą ir visa, kas jame, jie sudegino. Tik sidabrą ir auksą bei daiktus iš vario ir geležies padėjo į VIEŠPATIES Namų iždą. 25 Tik ištvirkėlę Rahabą ir jos tėvo šeimą bei visus gimines Jozuė paliko gyvus. Jos šeima ligi šiol tebegyvena Izraelyje, nes ji slėpė Jozuės siųstus pasiuntinius Jericho išžvalgyti. (Jozuės 6)

24 Baigę žudyti visus Ajo gyventojus, nusivijusius juos į laukus ir dykumą, kai šie visi iki paskutinio vyro buvo kritę nuo kalavijo, visi izraelitai sugrįžo į Ają ir išžudė ten likusius gyventojus. 25 Tą dieną kritusių vyrų ir moterų, visų Ajo miesto gyventojų, buvo dvylika tūkstančių.

26 Jozuė tol nenuleido rankos, kurioje laikė ietį, kol visi sunaikinimui skirti Ajo gyventojai nebuvo sunaikinti. 27 Tik galvijus ir to miesto grobį izraelitai pasiėmė kaip karo laimikį, kaip VIEŠPATS buvo sakęs Jozuei. (Jozuės 8)

1 Samuelis tarė Sauliui: „Mane VIEŠPATS siuntė patepti tave savo tautos Izraelio karaliumi. Todėl dabar klausykis VIEŠPATIES žodžių! 2 Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: ‘Aš bausiu Amaleką už tai, ką jis padarė Izraeliui, jam einant iš Egipto, užpuolęs jį kelyje. 3 Dabar eik, pulk jį ir skirk sunaikinti visa, kas jam priklauso. Nesigailėk nė vieno, užmušk vyrus ir moteris, vaikus ir kūdikius, jaučius ir avis, kupranugarius ir asilus.’“

4 Saulius pašaukė karius ir prie Telaimų padarė jų apžiūrą: du šimtai tūkstančių pėstininkų ir dešimt tūkstančių karių iš Judo. 5 Tada Saulius nužygiavo prie pat Amaleko miesto ir slėnyje surengė pasalą. 6 Kainitams Saulius tarė: „Eikite šen! Pasitraukite! Tučtuojau pasišalinkite nuo amalekiečių, kad nesunaikinčiau jūsų drauge su jais, nes jūs rodėte gerumą visiems izraelitams, kai jie išėjo iš Egipto.“ Kainitams pasitraukus nuo amalekiečių, 7 Saulius sutriuškino amalekiečius nuo Havilos iki pat Šūro į rytus nuo Egipto. 8 Amaleko karalių Agagą paėmė gyvą į nelaisvę, bet visus žmones skyrė sunaikinti kalaviju. 9 Saulius ir kariai pasigailėjo Agago, geriausių avių, galvijų, peniukšlių ir avinėlių bei viso, kas buvo vertinga. Jie nenorėjo skirti jų sunaikinti; sunaikinti jie skyrė tik tai, kas buvo menka ir niekam netiko. (1 Samuelio 15)

Įstatymai
12 Kas mirtinai sumuša žmogų, turi būti nubaustas mirtimi. 13 Jei ne iš pasalų tai padarė, bet Dievui leidus pakėlė ranką, paskirsiu vietą, į kurią jis galėtų pabėgti. 14 Bet jei kas nors apgalvotai užpultų ir klastingai kitą užmuštų, paimsi jį net nuo mano aukuro nubausti mirtimi.

15 Kas užgauna tėvą ar motiną, bus nubaustas mirtimi.

16 Kas pagrobia žmogų nesvarbu ar būtų jį pardavęs, ar dar tebelaikytų, bus nubaustas mirtimi.

17 Kas keikia tėvą ir motiną, bus nubaustas mirtimi“. 18 „Jei vyrai susivaidytų ir vienas jų taip užgautų kitą akmeniu ar kumščiu, kad užgautasis, nors ir nemirtų, bet turėtų gultis į lovą, 19 ir jei jis išgytų ir vaikščiotų, pasiramsčiuodamas lazda, po lauką, užgavusysis nebus baudžiamas. Tačiau jis turės atlyginti už laiko netektį ir pasirūpinti išgydymu.

20 Jei savininkas primuštų savo vergą ar vergę lazda, ir vergas tuojau pat mirtų, jis bus nubaustas. 21 Tačiau jei vergas išliktų dieną ar dvi gyvas, savininkas neturi būti baudžiamas, nes vergas yra jo nuosavybė.

22 Jei besimušantys vyrai užgautų nėščią moterį, ir ją ištiktų persileidimas, bet kitokio sužalojimo nebūtų, kaltasis turės mokėti tiek, kiek iš jo reikalaus moters vyras teisėjų akivaizdoje. 23 Tačiau jei būtų sužalota, tai atiduosi gyvybę už gyvybę, 24 akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką, koją už koją, 25 nudeginimą už nudeginimą, žaizdą už žaizdą, mėlynę už mėlynę.

26 Jei savininkas suduotų savo vergui ar vergei į akį ir ją išmuštų, jis turės duoti vergui laisvę už akį. 27 Jei savininkas išmuštų savo vergui ar vergei dantį, jis turės duoti vergui laisvę už dantį.

28 Jei jautis mirtinai subadytų vyrą ar moterį, tas jautis turėtų būti užmuštas akmenimis; jo mėsa nebus valgoma. Jaučio savininkas bus nekaltas. 29 O jei jautis, praeityje subadęs žmones, bet savininko, nors ir įspėto, neuždarytas, užmuštų vyrą ar moterį, tai ne tik tas jautis turi būti užmuštas akmenimis, bet ir jo savininkas turi būti nubaustas mirtimi. 30 Tačiau jei savininkui būtų leista išsipirkti, jis sumokės tiek, kiek uždėta jo gyvybei išpirkti. 31 Jei jautis subadytų mažametį berniuką ar mergaitę, su jo savininku bus pasielgta pagal tą patį nuostatą. 32 Jei jautis subadytų vergą ar vergę, jaučio savininkas sumokės vergo savininkui trisdešimt sidabrinių šekelių, o jautis bus užmuštas akmenimis.

33 Jei kas paliktų atvirą duobę ar, iškasęs duobę, jos neuždengtų, ir jautis ar asilas į ją įpultų, 34 duobės savininkas turės atsilyginti ir sumokės kainą savininkui, bet pasiims sau nugaišusį gyvulį.

35 Jei kieno nors jautis sužeistų kaimyno jautį, ir tas nugaištų, jiedu gyvąjį jautį parduos ir jo kainą pasidalys; nugaišusįjį jautį irgi pasidalys. 36 Bet jei žinoma, kad tas jautis jau praeityje buvo pratęs badytis, ir savininkas nebuvo jo uždaręs, savininkas turės atiduoti jautį už jautį, bet pasiims sau nugaišusį gyvulį. 37 Jei kas pavogtų jautį bei avį ir papjautų ar parduotų, vagis turės atiduoti penkis jaučius už vieną jautį ir keturias avis už vieną avį.“ (Išėjimo 21)

11 VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: 12 „Kalbėk izraelitams ir sakyk jiems: jei kieno nors žmona nueina klaidingu keliu ir tampa neištikima, 13 jei kitas vyras turėjo lytinių santykių su ja, nežinant jos vyrui, tačiau ji lieka nesusekta, nors ir susiteršusi, o liudytojų prieš ją nėra, nes svetimaujant nebuvo pagauta, 14 bet jį apimtų pavydo dvasia ir imtų pavyduliauti savo žmonai, kuri save suteršė, arba jei jį apimtų pavydo dvasia ir imtų pavyduliauti savo žmonai, nors ji ir nėra savęs suteršusi, 15 tai toks vyras atves savo žmoną pas kunigą. Jis atneš kaip atnašą už ją vieną dešimtadalį efos miežių miltų. Nepils ant jų aliejaus, nebers ant jų smilkalų, nes tai pavydo javų atnaša priminimo javų atnaša, kuri primena kaltę.

16 Tada kunigas atves ją į priekį ir pastatys VIEŠPATIES akivaizdoje. 17 Kunigas įpils švento vandens į molinį indą ir, paėmęs nuo Padangtės aslos truputį dulkių, subers į vandenį. 18 Pastatęs moterį VIEŠPATIES akivaizdoje, kunigas sutaršys moters plaukus ir paduos jai į rankas priminimo javų atnašą, kuri yra pavydo javų atnaša. O savo paties rankoje kunigas laikys kartybės vandenį, nešantį prakeikimą. 19 Tada kunigas ją prisaikdins, tardamas: ‘Jei joks svetimas vyras su tavimi negulėjo, jei tu nenuklydai į susiteršimą, būdama savo vyro žmona, būk apsaugota nuo šio kartybės vandens, nešančio prakeikimą. 20 Bet jei tu nuklydai, būdama savo vyro žmona, jei suteršei save, ir kitas žmogus, o ne tavo vyras, turėjo lytinių santykių su tavimi, 21 teprisaikdina kunigas moterį prakeikimo priesaika ir tesako moteriai: tepadaro tave VIEŠPATS prakeikimo ir priesaikos pavyzdžiu žmonėms, kai VIEŠPATS padarys, kad sunyktų tavo šlaunys ir išsipūstų tavo pilvas. 22 Tad tepatenka šis vanduo, nešantis prakeikimą, į tavo vidurius ir tepadaro, kad tavo pilvas išsipūstų ir šlaunys sunyktų!’ O moteris sakys: ‘Amen! Amen!’[i1]

23 Tada kunigas surašys šiuos prakeikimus ritinyje ir nuplaus juos kartybės vandeniu. 24 Pagirdys moterį kartybės vandeniu, nešančiu prakeikimą, kad prakeikimą nešantis vanduo patektų į ją ir sukeltų kartų skausmą. 25 Kunigas paims javų atnašą, pasiūbuos javų atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje ir nuneš ją ant aukuro. 26 Pasėmęs iš javų atnašos javų saują kaip priminimo auką, kunigas pavers juos dūmais. Galop moterį pagirdys vandeniu. 27 Po to, kai bus pagirdęs vandeniu, jei ji iš tikro save suteršusi ir buvusi neištikima savo vyrui, prakeikimą nešantis vanduo pereis per ją ir sukels kartų skausmą; jos pilvas išsipūs, ir jos šlaunys sunyks. Moteris taps prakeikimu tarp savųjų. 28 Bet jei moteris nėra savęs suteršusi ir yra nekalta, ji bus atspari ir galės gimdyti vaikus.

29 Tokios tat yra apeigos pavydo atvejais, kai moteris, būdama savo vyro žmona, nuklysta ir save suteršia 30 arba kai pavydo dvasia apima vyrą, ir jis ima pavyduliauti savo žmonai. Tada moteris bus pastatyta VIEŠPATIES akivaizdoje, ir kunigas pritaikys jai visas šias apeigas. 31 Vyras bus laisvas nuo kaltės, bet moteris užsitrauks kaltę.“ (Skaičių 5)

11 Jei susimuštų du vyrai ir vieno jų žmona įsikištų gelbėti savo vyro nuo priešininko rankos, ištiesdama ranką ir griebdama jam už gėdos, 12 nukirsi jai ranką. Nerodyk jokio gailesčio.

17 Atsimink, ką tau darė Amalekas, kai keliavai iš Egipto, 18 kaip jis užpuldinėjo tave pakeliui, kai buvai išalkęs, ir, nebijodamas Dievo, žudė visus atsilikusius. 19 Todėl, kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus davęs tau poilsį nuo visų tavo priešų visame krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą, ištrinsi Amaleko atminimą po dangumi. Neužmiršk! (Pakartoto Įstatymo 25)

Mirties bausmės dėl nereikšmingų dalykų

32 Būdami dykumoje, izraelitai užtiko žmogų, renkantį malkas šabo dieną. 33 Užtikusieji renkantį malkas atvedė pas Mozę, Aaroną ir visą bendriją. 34 Jis buvo uždarytas į kalėjimą, nes nebuvo aišku, ką su juo reikėtų daryti. 35 Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Tas žmogus turi būti nubaustas mirtimi. Visa bendrija turi užmušti jį akmenimis už stovyklos.“ 36 Visa bendrija išvedė jį už stovyklos ir užmušė akmenimis, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. (Skaičių 15)

1 Bet izraelitai sulaužė įsakymą dėl sunaikinti skirtų daiktų. Zeracho sūnaus Zabdžio sūnaus Karmio sūnus Achanas iš Judo giminės pasiėmė kai ką iš sunaikinti skirtų daiktų. Užtat VIEŠPATS užsidegė pykčiu ant izraelitų.

2 Jozuė pasiuntė keletą vyrų iš Jericho į Ają netoli Bet Aveno, į rytus nuo Betelio. Jis tarė jiems: „Keliaukite į aukštumas ir išžvalgykite kraštą.“ Vyrai iškeliavo į aukštumas ir išžvalgė Ają. 3 Jie grįžo pas Jozuę ir pranešė: „Nėra reikalo visiems žmonėms keliauti į aukštumas. Tenukeliauja du ar trys tūkstančiai vyrų ir teužpuola Ają. Priešų ten nedaug, visų žmonių nevargink kelione.“ 4 Taigi nuėjo ten apie tris tūkstančius žmonių, bet Ajo vyrai privertė juos bėgti. 5 Ajo vyrai trisdešimt šešis iš jų užmušė, vydamiesi nuo vartų iki pat Šebarimų ir paguldydami šlaite. Žmonėms širdys ištirpo ir visa drąsa išgaravo.

6 Tada Jozuė persiplėšė drabužius. Jis ir Izraelio seniūnai gulėjo kniūbsti žemėje, apsibarstę dulkėmis galvas, ligi vakaro priešais VIEŠPATIES Skrynią. 7 „Ak, Viešpatie DIEVE! meldėsi Jozuė. Kodėl iš viso turėjai vesti šią tautą per Jordaną? Atiduoti mus amoritams į rankas? Sunaikinti? O kad mes verčiau būtume pasitenkinę, apsigyvendami Užjordanėje! 8 O, Viešpatie, ką galiu sakyti po to, kai Izraelis parodė nugarą priešams! 9 Išgirs apie tai kanaaniečiai ir kiti krašto gyventojai, apsups mus ir nušluos mūsų vardą nuo žemės. Ką tu darysi tuomet savo didžiam vardui?“

10 VIEŠPATS atsakė Jozuei: „Stokis! Ko guli žemėje kniūbsčias? 11 Izraelis nusidėjo! Sulaužė Sandorą, kurią jiems daviau! Jie pasiėmė iš daiktų, skirtų sunaikinti, ir apsivogė, ir apsimelavo, ir įsidėjo juos tarp savo daiktų. 12 Užtat izraelitai nepajėgs priešintis, bet atsuks nugaras savo priešams, nes patys yra tapę daiktu, skirtu sunaikinti. Aš nebebūsiu daugiau su jumis, jei nesunaikinsite pas jus esančių sunaikinti skirtų daiktų. 13 Eik apvalyti žmonių! Įsakyk jiems: ‘Apsivalykite rytdienai, nes taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas. Tu, Izraeli, turi sunaikinti skirtų daiktų! Nepajėgsi priešintis priešams, kol nepašalinsi iš savo tarpo sunaikinti skirtų daiktų.’ 14 Taigi rytoj rytą būsite pašaukti giminėmis. Giminė, kurią VIEŠPATS nurodys, išeis į priekį kiltimis; kiltis, kurią VIEŠPATS nurodys, išeis į priekį šeimomis; šeima, kurią VIEŠPATS nurodys, išeis į priekį pavieniui vyras po vyro. 15 Žmogus, nurodytas kaip pasiėmęs sunaikinti skirtų daiktų, turi būti sudegintas jis ir visa, kas jam priklauso, nes sulaužė VIEŠPATIES Sandorą ir padarė Izraelyje gėdingą nusikaltimą.“

16 Kitą rytą anksti Jozuė pašaukė Izraelį giminėmis. Buvo nurodyta Judo giminė. 17 Jis liepė išeiti į priekį Judo giminės kiltims. Buvo nurodyta Zeracho kiltis. Jis liepė išeiti į priekį Zeracho kilties šeimoms. Buvo nurodyta Zabdžio šeima. 18 Jozuė liepė išeiti į priekį jo šeimai, vyrui po vyro. Galop buvo nurodytas Zeracho sūnaus Zabdžio sūnaus Karmio sūnus Achanas iš Judo giminės. 19 Tada Jozuė tarė Achanui: „Mano sūnau, garbink VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, ir šlovink jį! Pasakyk man, ką padarei. Nieko neslėpk.“ 20 Achanas atsakė Jozuei: „Taip, nusidėjau VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui. Štai ką padariau. 21 Pamatęs tarp grobio gražią skraistę iš Šinaro, du šimtus šekelių sidabro ir penkiasdešimt šekelių sveriantį aukso luitą, užsigeidžiau juos turėti ir pasiėmiau. Dabar jie užkasti žemėje mano palapinėje su sidabru po skraiste.“

22 Jozuės siunčiami pasiuntiniai nuskubėjo į Achano palapinę. Tikrai visa buvo užkasta palapinėje su sidabru po skraiste. 23 Paėmę iš palapinės, jie atnešė juos pas Jozuę bei visus izraelitus ir padėjo VIEŠPATIES akivaizdoje. 24 Tada Jozuė ir visas Izraelis su juo paėmė Zeracho sūnų Achaną, sidabrą, skraistę ir auksą, jo sūnus ir dukteris, jaučius, asilus ir avis, palapinę bei visa, ką jis turėjo, ir nuvedė į Achoro slėnį. 25 „Kokią nelaimę mums užtraukei! tarė Jozuė. Šiandien VIEŠPATS užtraukia nelaimę tau!“

Ir visas Izraelis užmušė jį akmenimis. Jie sudegino juos, metė į juos akmenis. 26 Ant jo sukrovė didelę akmenų krūvą, kuri tebėra iki šios dienos. Tada atsileido VIEŠPATIES pyktis.

Todėl toji vieta iki šios dienos vadinama Achoro slėniu. (Jozuės 7)

Krikščioniškosios teologijos nepagrįstumas

Šiame tinklaraštyje apie krikščionybės klaidingumą jau paskelbėme keletą straipsnių, todėl pastarasis daugiausia bus skirtas juose pateiktiems faktams apibendrinti.

Visų pirma, reikia akcentuoti, jog tinklaraščio "Sapere aude" tikslas nėra įrodyti, kad krikščionybė yra kažkoks blogis ar kad krikščionys - naivūs žmogeliai. Priešingai, meilė artimui, atlaidumas, gailestingumas ir daugelis kitų dalykų, kurių mokė Jėzus, jokiu būdu negali būti nurašyti kaip nieko verti. Negalime paneigti ir to, kad I m. e. a. dabartinio Izraelio teritorijoje gyveno žmogus, vardu Ješua (Jėzus). Tačiau jo mokymas nėra tiksliai perteiktas evangelijose, nes jas parašė žmonės, nebuvę tų įvykių liudininkais, turėję savų tikslų ir pan. Be to, evangelijose esama prieštaravimų, apie kuriuos jau esame rašę.

Šio straipsnio tikslas - pademonstruoti teologinės krikščionybės sistemos nepagrįstumą. Krikščionybės pamatinis teiginys, galima sakyti, yra šis:

Broliai, aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria būsite išgelbėti, jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; antraip būtumėte veltui įtikėję. Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai. (1 Kor 15, 1-4)

Žmogaus nuopuolis

Katalikų Bažnyčios katekizme žmogaus nuopuolis vadinamas esmine krikščioniškojo tikėjimo tiesa. Be to, ten rašoma:

Apie nuopuolį (Pr 3) pasakojama vaizdais, bet kalbama apie tikrą pirmykštį įvykį, apie žmogaus istorijos pradžioje įvykusį faktą. Apreiškimas mums suteikia tikėjimo tikrumą, kad visa žmonijos istorija yra paženklinta mūsų pirmųjų tėvų laisvai padarytos pirmapradės nuodėmės. (7 skirsnelis. Nuopuolis)

Paulius tvirtina: „Vieno žmogaus neklusnumu daugelis [tai yra visi žmonės] tapo nusidėjėliais“ (Rom 5, 19): „Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). Taigi, kiekvienas žmogus, kaip teigia Katalikų Bažnyčia, paveldi gimtąją nuodėmę, kurią nuplauna krikšto sakramentas. Tačiau kada tas nuopuolis įvyko? Moksliniai duomenys verčia manyti, kad tokio nuopuolio apskritai nebuvo.

Homo sapiens rūšis atsirado maždaug prieš 500 000 metų, o porūšis Homo sapiens sapiens - prieš 200 000 metų. Prieš 60 000 metų Afrikoje gyveno vyras (artimiausias bendras protėvis), iš kurio Y chromosomos kilusios visų šiandien gyvenančių vyrų Y chromosomos. Taip pat prieš 60 000 metų Artimuosiuose Rytuose iš Afrikos migruojantys žmonės susidūrė su neandertaliečiais, su kuriais, kaip rodo genetiniai tyrimai, susilaukė bendrų palikuonių. [1]

Šie faktai žmogaus nuopuolio teorijai iškelia rimtų klausimų.

• Kada gyveno pirmieji žmonės (Adomas ir Ieva)? Iš Biblijos pasakojimo aišku, kad jie turėjo gyventi kažkur prieš ~6000 metų, bet žmonių Žemėje būta jau gerokai anksčiau.
• Jei mirtis į žmonių pasaulį atėjusi dėl pirmųjų tėvų nuodėmės, kodėl randama pirmykščių žmonių kaulų? Tai tik įrodo neginčijamą faktą, kad mirtis yra neatsiejama gyvojo pasaulio dalis.
• Daugybė mokslinių duomenų byloja, kad visi žmonės kilę iš Afrikos, tad ten turėję gyventi ir Adomas su Ieva, tačiau Edenas, anot Biblijos, buvęs kažkur Mesopotamijoje. Be to, ir pats žodis šumeriškos kilmės.
• Jeigu pirmieji tėvai buvę Homo sapiens, tai neandertaliečiai buvę be gimtosios nuodėmės? O kaip su bendrais neandertaliečių ir Homo sapiens sapiens palikuonimis?

Matome, kad istorija apie žmogaus nuopuolį iš tiesų nėra kažkoks žilos senovės įvykis. Tokio nuopuolio apskritai negalėję būti, nes tai prieštarautų neginčijamiems moksliniams faktams.

Atpirkimas
Anot Naujojo Testamento, Jėzus mirtimi ant kryžiaus atpirkęs žmonijos nuodėmes. „Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu daugelis taps teisūs“ (Rom 5, 19). Kadangi jokio vieno žmogaus neklusnumo nebuvę, netenka prasmės ir antroji Pauliaus teiginio dalis. Be to, dėl tos pačios priežasties prasmės netenka ir krikšto sakramentas, neva panaikinantis gimtąją nuodėmę.

Ypač svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad krikščionys laiko Jėzaus auką ant kryžiaus galutine ir kad daugiau jokių aukų nebereikia, tačiau tokiam požiūriui prieštarauja Hebrajų Biblijos Malachijo knyga:

1 „Tikėk manimi! Siunčiu savo pasiuntinį pirma savęs parengti man kelią. Staiga ateis į savo šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote. Sandoros pasiuntinys, kurio jūs trokštate, tikrai jau ateina, ­ sako Galybių VIEŠPATS. ­ 2 Bet kas gali ištverti jo atėjimo dieną ir kas gali išsilaikyti, jam pasirodžius? Juk jis ­ lyg lydytojo ugnis ir lyg skalbėjų šarmas. 3 Jis sėdės kaip sidabro lydytojas bei valytojas ir valys Levio palikuonis bei lydys juos kaip auksą ir sidabrą tol, kol jie neaukos teisumo atnašų VIEŠPAČIUI. 4 Tuomet Judo ir Jeruzalės atnašos bus tokios pat malonios VIEŠPAČIUI, kaip senovės dienomis ir praeities metais.
<...>
22 Atminkite mano tarno Mozės Įstatymą, įsakymus ir potvarkius, kuriuos daviau jam prie Horebo, skirtus visam Izraeliui. (Malachijo 3)

Prisikėlimas
Apie Jėzaus prisikėlimą kalbama visose evangelijose, tačiau jų pasakojimai skiriasi tiek, kad jų net labai norėdamas nesuderinsi (plačiau tuos prieštaravimus nagrinėjome šiame straipsnyje). Visų evangelijos pasakojimų negalime laikyti teisingais, nes tai kuo akivaizdžiausiai prieštarautų elementariai logikai.

Be Jėzaus prisikėlimo, prasmę praranda visi sakramentai ir apskritai visa krikščioniškoji teologija.

Jėzus - mesijas?
Krikščionys laiko Jėzų Hebrajų Biblijoje (Senajame Testamente) išpranašautu mesiju, Dovydo palikuonimi. Mato evangelijoje pateikiama nemažai Jėzaus neva išpildytų pranašysčių, tačiau jos visos yra dirbtinai pritemptos, o kartais paprasta Hebrajų Biblijos eilutė paversta pranašyste. Plačiau skaitykite čia.

Apaštalas Paulius
Apaštalas Paulius teigė, kad jam kelyje į Damaską apsireiškęs Jėzus. Jis tvirtino ir tai, kad jo skelbiama evangelija gauta apreiškimo būdu, o ne iš žmonių. Visgi jo apreiškimas aprašytas prieštaringai. Be to, Laiško galatams antrame skyriuje Paulius teigia, esą nuvykęs į Jeruzalėje vykusį apaštalų susirinkimą apreiškimo paskatintas, bet Apaštalų darbų 15 skyriuje rašoma, kad dėl Pauliaus vykimo buvo nutarta.

Būta rimtų nesutarimų tarp Pauliaus bei Jeruzalės bažnyčios, kuriai vadovavo Jėzaus broliu vadinamas Jokūbas. Laikytasi skirtingų nuomonių dėl Įstatymo laikymosi (išsamiau apie tai).

Nuteisinimas
Augsburgo konfesijoje rašoma:

Mūsų taip pat mokoma, kad po Adomo puolimo visi pri­gimtu būdu gimusieji žmonės nuodėmėse pradedami ir gimdomi, ir dėl to visi jau iš motinos gimsta pilni piktų norų bei troškimų ir neturi tikros Dievo baimės, taip pat iš prigimties neturi tik­ro tikėjimo į Dievą. Taip pat mokoma, jog ši prigimtoji liga, arba paveldimoji nuodėmė, tikrai yra nuodėmė. Ji visiems užtraukia amžiną Dievo rūstybę, jeigu jie naujai neatgimdomi per Krikštą ir Šv. Dvasią.

<...>

Apie krikštą mokoma, kad jis yra reikalingas išgany­mui,¹⁴ nes per krikštą mums pasiūloma Dievo malonė. Taip pat ir kūdikius reikia krikštyti, kad jie būtų pavesti Dievui ir Jam būtų tinkami.¹⁵

Dėl to pasmerkiami perkrikštytojai,¹⁶ kurie moko, kad netinką krikštyti kūdikius. (www.liuteronai.lt)

Jei laikytume šiuos teiginius teisingais, susidurtume su keletu problemų. Visų pirma, daugybė žmonių niekada nebuvo pakrikštyti ir niekada negirdėjo evangelijos, todėl jie automatiškai turėtų keliauti pragaran. Visų antra, Hebrajų Biblijoje tokie žmonės, kaip Nojus, Abraomas, Jobas ir kiti, vadinami teisiais, nors nebuvo pakrikštyti ir todėl neva turėjo gimtąją nuodėmę. Taigi, jei jų išganymui krikštas nebuvo reikalingas, tada neteisingas Augsburgo konfesijos teiginys apie šio sakramento būtinybę išganymui.

Be to, ta pati Augsburgo konfesija kalba apie siaubingą žmogaus nuodėmingumą, tačiau Hebrajų Biblijoje rašoma:

³ Laikui bėgant, Kainas aukojo VIEŠPAČIUI žemės derliaus atnašą, ⁴ o Abelis savo ruožtu aukojo savo kaimenės rinktines pirmienas. VIEŠPATS maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą, ⁵ o į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė. Todėl Kainas buvo labai piktas ir prislėgtas. ⁶ VIEŠPATS užkalbino Kainą: „Dėl ko tau taip pikta? Kodėl esi toks prislėgtas? ⁷ Jei gera darai, argi nebūsi pripažintas? Bet jei gera nedarai, prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti.“ (Pradžios 4)

4 Aš padarysiu tavo palikuonis tokius gausius, kaip dangaus žvaigždės, atiduosiu visus šiuos kraštus tavo palikuonims, idant visos tautos per tavo palikuonis gautų palaiminimą 5 dėl to, kad Abraomas pakluso mano balsui ir vykdė, ką buvau jam paliepęs: įsakymus, nuostatus ir įstatymus. (Pradžios 26)

11 Tikrai šis įsakymas, kurį šiandien tau duodu, nėra tau nei per sunkus, nei per tolimas. 12 Jis nėra danguje, kad turėtumei sakyti: ‘Kas iš mūsų gali užkopti į dangų jo parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?’ 13 Jis nėra nei anapus jūros, kad turėtumei sakyti: ‘Kas iš mūsų gali persikelti anapus jūros jo parnešti ir perduoti, kad galėtume jo laikytis?’ 14 Ne! Tas žodis tau labai arti, jis tavo lūpose ir tavo širdyje, kad jį vykdytumei. (Pakartoto Įstatymo 30)

Išvados
Kaip turėjote suprasti iš šio straipsnio, krikščioniškosios teologijos klaidingumą galima pagrįsti net keliais būdais. Įrodę, kad evangelijose pateikiamos iš konteksto ištrauktos Hebrajų Biblijos pranašysčių eilutės, kad Jėzaus genealogija netinkama mesijui, automatiškai turime atmesti ir doktriną apie atperkamąją Jėzaus mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą. Tą patį galime pasiekti ir atskleidę prieštaravimus tarp Jeruzalės bažnyčios bei Pauliaus arba palygindami Pauliaus mokymą su Hebrajų Biblijos eilutėmis. Eiti galime daugeliu kelių, bet pasiekiame vieną ir tą pačią išvadą - krikščionybės mokymas apie Jėzaus Kristaus, Dievo sūnaus, atperkamąją mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą yra klaidingas, neturintis pagrindo.

(bus tęsiama...)

Jehovos liudytojai

Su Jehovos liudytojais turbūt teko susidurti daugeliui iš mūsų ir, reikia manyti, didžiajai daliai jie paliko ne patį geriausią įspūdį. Kaip žinia, šio judėjimo atstovai įkyriai perša savo brošiūras, vaikščiodami po butus ar tiesiog gatvėje. Kartais jie tam net pasitelkia apgaulę. Asmeniškai gatvėje teko susidurti su vienu jehovistu, kuris netikėtai priėjo ir ėmė šnekėti apie politiką, kažką užsiminė apie A. Brazauską, kuris tuomet buvo visai neseniai paskirtas premjeru, ir įbruko į rankas porą Jehovos liudytojų leidinių.

Žemiau pateikiamas truputį paredaguotas Mindaugo Peleckio straipsnis apie šio judėjimo įkūrėjus, mokymą ir pan.

Šis vienas kontroversiškiausių pasaulyje naujųjų religinių judėjimų buvo įkurtas Jungtinėse Valstijose. Pradininkas – Charlesas Taze’as Russellas (1852-1916). Dar būdamas aštuoniolikos ir neturėdamas teologinio išsilavinimo (baigė tik kelias klases) jis organizuodavo Biblijos studijas. 1876 metais gimtojo Pittsburgo miesto (Pensilvanijos valstija) Biblijos studijų grupelė jį išrinko „pastoriumi“. Tais pačiais metais Ch. T. Russellas nedideliame Septintosios dienos adventistų žurnale perskaitė straipsnį apie tai, kad Kristus 1874 metais neregimai nužengė į žemę ir stebi žmonių gyvenimus. Taip pat straipsnyje buvo nurodoma, kad regimojo Kristaus atėjimo į žemę reikia laukti 1878 metais. Būsimasis jehovinistų vadas tuo buvo labai sužavėtas, todėl nusprendė pakeisti savo gyvenimą. Jis uždarė savo verslą ir visus pinigus paaukojo to žurnalo – „Ryto šauklys” (Herald of the morning) – išlaikymui. Tačiau šia idėja jis nusivylė, nes 1878 metais Kristus į Žemę taip ir neatvyko. Po metų Ch. T. Russellas įkūrė savo žurnalą, netrukus tapusį iki šiol leidžiamu pagrindiniu jehovistų spaudos organu – „Sargybos bokštą” (Watchtower). 1884 metais įkurta Sargybos bokšto organizacija. Už sekėjų pinigus Ch. T. Russellas išleido 7 savo Biblijos komentarų tomus, pavadintus „Šventojo Rašto tyrinėjimais“. Beje, jehovininkų platinamas Biblijos vertimas – „Naujojo pasaulio Šventojo Rašto vertimas“ (New World Translation of the Holy Scriptures) – neatitinka tikrojo Biblijos teksto. Šiame Šventojo Rašto vertime jie įdiegė specifinį terminų žodyną. Jame 237 vietose sutinkamas žodis „Jehova“ (vietoje žodžio „Viešpats“. Žodis „kryžius“ pakeistas žodžiu „stulpas“, vietoje žodžio „surinkimas“ vartojamas žodis „organizacija“. Beje, nors Ch. T. Russellas tvirtino mokėjęs hebrajų, graikų ir lotynų kalbas, nustatyta, jog iš tikrųjų jų nemokėjo.

Praėjus keliems mėnesiams po Ch. T. Russello mirties, antruoju organizacijos prezidentu tapo Josephas Franklinas Rutherfordas (1869-1942), augęs baptistų šeimoje. Jis buvo kaltinamas šnipinėjimu ir 1918 metais dėl to įkalintas. 1919 metais jis išėjo iš kalėjimo kaip Jehovos liudytojų „kankinys“. Tais pačiais metais J. F. Rutherfordas pradėjo leisti iki šiol pasirodantį antrąjį tarptautinį jehovistų žurnalą „Aukso amžius“ (The Golden Age, 1919-1937), vėliau pervadintą į „Paguodą“ (Consolation, 1937-1946), iki šiol einantį 81 kalba pavadinimu „Atsibuskite!“ (Awake!). Beje, „Sargybos bokštas“ leidžiamas 161 kalba. Abu jehovistų žurnalai visomis kalbomis spausdina tas pačias publikacijas. Taip pat įvairiomis pasaulio kalbomis leidžiamos ir įvairios pamokymų knygos. Vienos populiariausių jehovistų knygų, platinamų mūsų šalyje lietuvių kalba – „Tu gali gyventi amžinai Žemės rojuje“, Jehovan todistajien kirjapaino, Vantaa, Suomija, 1994 (bendras knygos tiražas – 72,6 mln. egz.) bei „Jaunimas klausia... Naudingi atsakymai“, Jehovan todistajien kirjapaino, Vantaa, Suomija, 1994 (bendras knygos tiražas – 3 mln. egz.); bene populiariausia rusų kalba leidžiama jehovininkų knyga – „Gyvenimas – kaip jis atsirado? Ar tai – evoliucijos, ar sukūrimo pasekme?“ („Žizn – kak ona voznikla? Putiom evoliucii ili putem sotvorenija?), Druck: Wachtturm-Gesselschaft, Selters/Taurus, Deutschland, 1992 (bendras knygos tiražas – 27 mln. egz.). Jos visos gausiai iliustruotos, kad atrodytų kuo patrauklesnės.

J. F. Rutherfordas pranašavo, kad 1925 metais žemėje kūnišku pavidalu apsilankys Abraomas ir karalius Dovydas. Laukdamas jų apsilankymo, jis už surinktus pinigus JAV San Diego mieste nupirko prabangią vilą, į savo garažą pastatė geriausią automobilį, o vilą apstatė prašmatniais baldais. Dangaus svečiams laiku nepasirodžius, jų apsilankymo metas buvo vėl nukeltas – šįkart į 1942 metus.

Tiesa, tik 1931 metais organizacijos suvažiavime Ohajo valstijos mieste Columbuse J. F. Rutherfordas davė jai naują pavadinimą – Jehovos liudytojai, remdamasis pranašo Izaijo žodžiais: „Jūs mano liudytojai, – tai Viešpaties žodis...“ (Iz 17, 8). Vadovaujant J. F. Rutherfordui, organizacijos būstinė persikėlė iš Pitsburgo į Brukliną Niujorke. Jis atmetė didžiąją dalį Ch. T. Russello mokymo ir skleidė savo idėjas. J. F. Rutherfordas Jehovos liudytojus padalino į dvi dalis: 144 000 išrinktųjų bei didžiosios daugumos klasę (jie negyvens danguje, bet turės amžinąjį gyvenimą). Pasaulyje yra apie 15 mln. jehovistų maždaug 230-yje šalių.

Lietuvoje pirmoji Jehovos liudytojų bendrija įregistruota 1935 metais, po Nepriklausomybės atkūrimo – 1993 metais (nacių ir tarybinės okupacijų metais jų veikla buvo draudžiama). Bendrijos centras nuo 1995 metų įsikūręs Giraitės gyvenvietėje, Kauno rajone.

Naujo jehovininko krikšto ceremonija paprastai vyksta baseine: dviejose jo pusėse stovi po Jehovos liudytoją, jie užspaudžia naujakrikštui nosį ir panardina į vandenį. Tai simbolizuoja senojo gyvenimo pabaigą ir naujojo pradžią. Visų akivaizdoje gali nesikrikštyti tik senyvas žmogus, dėl prastos sveikatos negalintis atvykti į kongresą ar asamblėją. Tada jis krikštijamas namie, vonioje.

Pastaraisiais metais jehovininkai surengė tūkstančius kongresų pasaulyje, juose skelbė savo įsitikinimus. Pasak jų, mūsų laikų įvykiai turi didelę pranašišką reikšmę.

Pagal jehovininkų mokymą amžinybėje yra tik visaesantis visatos saugotojas ir visa regimo bei neregimo kūrėjas Dievas Jehova. Nėra jokios Trejybės. Trejybė suprantama kaip trys dievai, egzistuojantys viename – Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Jie visi lygūs, vienatiniai ir amžini. Todėl, anot Jehovos liudytojų, krikščioniškosios Trejybės autorius yra šėtonas. Teigiama, kad žodis „Trejybė“ nėra paminėtas Biblijoje, todėl jos negali būti. Žodis „Jehova“ kildinamas nuo hebrajiško žodžio Jahvė, kuris rašomas be balsių iš dešinės į kairę (HVHJ).

Pasak NRJ mokymo, Dievas Jehova turėjo du sūnus: Mykolą ir Liuciferį. Liuciferis turėjo valdyti visą neregimąjį pasaulį, o Mykolas – regimąjį. Tačiau Liuciferis pasipriešino Jehovai ir tapo šėtonu, pasaulio valdytoju. Tuomet Kristus (Mykolas) liko vienatinis Dievo Jehovos Sūnus. Jėzus Kristus egzistavo trijose skirtingose būsenose: 1) kaip arkangelas Mykolas, pirmasis Dievo kūrinys, vėliau jis liovėsi būti Mykolu, nes tapo 2) tobulu žmogumi žemėje 33 metams; 3) prisikėlęs jis vėl tapo arkangelu Mykolu.

Jehovos liudytojų mokyme atmetamas Kristaus dieviškumas. Anot jų, Jėzus Kristus nebuvo ir Dievas, ir žmogus. Jis buvo žmogus, bet taip pat ir Dievo sūnus. Šio NRJ mokyme remiamasi vadinamąja Arijaus "erezija" (Aleksandrijos kunigas Arijus (apie 256-336) neigė Jėzaus Kristaus dieviškumą, Dievui jį prilygino tik dėl jo dorovinio tobulumo. Arijaus mokymas IV a. paskelbtas erezija. Jis stabdė Romos bažnyčios įtakos plitimą Vidurio Europoje. XVI-XVII a. Arijaus sekėjai, pasivadinę „Lietuvos broliais“ (arijonais), veikė Tauragėje ir Kėdainiuose.), pagal kurią Jėzus Kristus nėra Dievas, tačiau buvo sukurtas dangiškojo Tėvo, kaip ir visi angelai. Mesiju jis tapo tik tuomet, kai Jonas Krikštytojas Jėzų krikštijo Jordano upėje ir ant jo nusileido Šventoji Dvasia balandžio pavidalu.

Šventoji Dvasia Jehovos liudytojų mokyme nėra asmuo. Tai – neregimoji Dievo Jehovos galia, kuri skatina pasekėjus pildyti Jo valią. Jehovos liudytojų organizacija krikštija vardan Tėvo (Jehovos), Sūnaus (Mykolo) ir Dvasios vadovaujamos organizacijos. Biblija – teisingas, nenuodėmingas, dvasingas Dievo Žodis, Jo paties duotas ir išlaikytas kaip Jo tikslų apreiškimas. Šėtonas (buvęs Jehovos sūnus Liuciferis) – didis angelas, sukilęs prieš Jehovą ir Jo vienvaldystę. Per šėtoną nuodėmė ir mirtis įėjo į žmogų. Šėtono ir jo pasekėjų likimas – mirtis.

Žmogus buvo sukurtas pagal Jehovos atvaizdą, bet nusidėjo turėdamas laisvą valią, todėl visi žmonės gimsta nuodėmingi ir kūniški. Tas, kuris iki mirties bus ištikimas Kristui, paveldės su Juo dangiškąją karalystę. Laisvos valios žmonės, kurie priima Jehovą ir Jo teokratinį valdymą, išvys „naująją žemę“. Tie, kurie atmeta Jehovą, bus sunaikinti.

Dėl Adomo nuopuolio visi žmonės gimsta be teisės į amžinąjį gyvenimą. Kristaus mirtis turėjo šitą nuodėmę išpirkti ir padėti pamatus Naujojo Pasaulio teisingumui, taip pat ir tūkstantmečiam Kristaus valdymui. Į nuodėmę nežiūrima kaip į didelę blogybę, atskyrusią žmogų nuo Dievo, todėl Adomo nuopuolis Edeno sode ir Jėzaus Kristaus mirtis Golgotoje nelaikomi kova prieš nuodėmę. Išgelbėjimas priklausąs nuo to, ką daro žmogus, bet ne dėl Kristaus kraujo aukos. Kristaus išperkamoji auka nėra esminė, nes tikima, kad tūkstantmetėje karalystėje prisikels visi žmonės, kurie dar nepriėmė Kristaus amžinajam gyvenimui. Išimtimi laikomi tie žmonės, kurie turėjo galimybę, bet žemiškajame gyvenime nepriėmė Kristaus. Prisikėlimas laikomas išbandymo laikotarpiu. Visi, neišlaikę išbandymo, pateks į Paskutinįjį teismą.

Jehovos liudytojai privalo atlikti keturis veiksmus, kad būtų išgelbėti: 1) įgyti žinių studijuodami Bibliją „Sargybos bokšto“ leidinių pagalba; 2) vykdyti Dievo ir „Sargybos bokšto“ bendruomenės įsakymus; 3) būti pakrikštyti „Sargybos bokšto“ organizacijoje; 4) einant nuo durų prie durų skelbti gerąją „Sargybos bokšto“ naujieną.

Jehovininkų mokyme atmetamas Kristaus kūniškas prisikėlimas. Teigiama, kad Jėzus Kristus buvo nužudytas kūne ir prisikėlė kaip nematoma dvasinė būtybė po to, kai paaukojo save už paklusnius žmones. Dievas Kristų prikėlė kaip galingą nemirtingą Sūnų-Dvasią. Tačiau per 40 dienų po prikėlimo Kristus buvo kūne kaip ir žmonėms pasirodantys angelai, kad apsireikštų savo mokiniams. Jehova nenorėjo pažeminti Kristaus, amžiams jį palikdamas žmogumi. Po to, kai Kristus paaukojo save kaip tobulą žmogiškąją auką, Dievas jį prikėlė amžinybei.

Žmogaus siela nėra amžina, ji – mirtinga. Gyvūnai taip pat turi sielą, tačiau žmogaus siela yra aukštesnės kokybės dėl kūrybos išskirtinumo.

Pragaras kaip „amžinos kančios“ vieta, kur nusidėjėliai po mirties laukia prisikėlimo, pasak jehovistų mokymo, neegzistuoja. Jis esąs išgalvotas „oficialiosios religijos“, jo nesą Biblijoje. Pragaras – tai bendras žmonijos kapas, poilsio ir laukimo vieta, kur išrinktieji miega, kol Jehova juos prikels.

Anot Jehovos liudytojų, visi žmonės žus pasaulinėje Armagedono katastrofoje. Jėzus Kristus atsives nematomas dvasines kariuomenes ir, vadovaudamas 144 000 Jehovos liudytojų, sunaikins šėtoną su jo demoniška armija bei žemiškųjų religijų ir organizacijų atstovus, neapšviestus Jehovos liudytojų mokymo. Norint išvengti pralaimėjimo Armagedono mūšyje, reikia priklausyti Jehovos liudytojų organizacijai. Antikristas – tai bet kuris asmuo ar organizacija, nusiteikę prieš Jehovos liudytojus.

Jehovos liudytojai tiki, kad jie yra ypatinga, išrinktoji „tauta“, kuriai patikėta išpildyti Jehovos valią, visur skelbti žinią apie paskutines žmonijos dienas. Tik per šią „tautą“ Dievas valdąs pasaulį. Formuojama nuomonė, kad tie, kas prieštarauja Jehovos liudytojų organizacijos vadovams, tarnauja šėtonui.

Jehovos liudytojų praktikoje nėra sakramentų. Draudžiamas kraujo perpylimas, nešvenčiami gimtadieniai, nurodant, kad Biblijoje detaliau minimi tik du gimtadienių šventimai: faraono ir karaliaus Erodo. Abu šie žmonės buvę pagonys ir abu savo gimtadienio šventimo proga įvykdė mirties bausmę žmogui. Nepritariama Kalėdų šventimui, nes esą nežinoma tiksli Jėzaus gimimo data; kadaise ta diena, kai švenčiamos Kalėdos, neva buvusi pagoniška šventė – saturnalijos. Susilaikoma ir nuo Velykų šventimo, tvirtinama, jog tai – taip pat pagoniškas paprotys. Jehovos liudytojai nebalsuoja rinkimuose ir negerbia tautinės vėliavos, nes tai yra priešiškos valdžios emblema ir stabas. Atsisakoma tarnauti kariuomenėje, tarnaujama tik „Jehovos armijoje“, o valstybės kariuomenė esanti priešo stovyklos dalis. Atmetamas kryžiaus naudojimas, nes tai irgi laikoma pagonybės simboliu. Teigiama, kad Jėzus miręs ant tiesaus stulpo, be skersinės sijos. Draudžiama sėdėti prie laužo – ir tai esąs pagoniškas paprotys. Negalima eiti į laidotuves, labdaros šventes, tai – labai blogas paprotys. Net negalima mėginti sakyti tosto vestuvėse ar kitose šventėse, nes nubaus Jehova. Draudžiama dirbti bet kokioje leidykloje, išskyrus Jehovos liudytojų, nes visos knygos ne apie Jehovą – dvasinis paklydimas. Liepiama vengti antsvorio – geras jehovininkas turi būti liesas. Negalima juoktis, pasakoti anekdotų – tai esą amoralu. Jei einate į pasimatymą su mergina, būtinai veskitės kitą jehovistą, jis jus prižiūrės; o apskritai geriau išvis nevaikščioti į pasimatymus. Negalima skaityti senos jehovistų literatūros, nes ji morališkai paseno. Nesportuokite – tai tuščias laiko švaistymas. Jokiu būdu nesiekite aukštojo išsilavinimo, geriau tarnaukite Jehovai. Ir svarbiausia – niekam nelinkėkite sėkmės, tai – šėtoniška.

Kraujo perpilymui, tiksliau, jo draudimui jehovistai skiria ypač daug dėmesio. 2004 metais Jehovos liudytojai lietuvių kalba išleido JAV sukurtą vaizdajuostę „Kraujo perpylimo alternatyvos – paprasta, saugu, veiksminga“. Vieni žymesnių skandalų, susijusių su kraujo perpylimu, įvyko prieš kelerius metus Estijoje ir JAV. 1997 metais Taline mirė naujagimė, kuriai tėvai jehovistai neleido perpilti kraujo. Jie teismui pareiškė nesijaučią kalti dėl dukters mirties. Talino teismas juos išteisino. Prieš kelerius metus jehovistas iš JAV į teismą padavė mediką, kuris 1997 metais perpildamas kraują išgelbėjo jam gyvybę – po sudėtingos operacijos pacientą buvo ištikusi koma.

Jehovininkai liūdnai pagarsėjo ne tik kraujo perpylimo skandalais, bet ir itin dažnai yrančiomis šeimomis - ir pasaulyje, ir Lietuvoje užregistruota daugybė atvejų, kai į Jehovos liudytojų veiklą įtrauktų tėvų vaikai lieka be priežiūros. Neretai šios NRJ atstovais tapę tėvai skriaudžia, muša vaikus, bando ir juos atversti į „tikrąjį tikėjimą“.

Informacija jehovininkų apeigų metu pateikiama mažomis dalimis, patikrinama, kaip ji įsimenama. Žinios pateikiamos kryptingai, paliekama mažai vietos savarankiškiems apmąstymams. Beje, Jehovos liudytojų apeigose svarbią vietą užima straipsnio iš vieno jų žurnalų skaitymas ir jo pakartojimas.

Žurnalas „Sargybos bokštas“ – „Jehovos kalbėjimo kanalas“ – lietuviškai pradėtas leisti beveik prieš šimtmetį. 1920-1935 metais Chicagoje lietuvių kalba kaip mėnraštis buvo leidžiamas 32 puslapių apimties „Sargybos bokštas ir pranešėjas Kristaus čią (tai – ne korektūros klaida, – M.P.) buvimo“. Laikraštyje aptarinėtos tokios temos kaip, pavyzdžiui, „Kas yra siela (dūšia)“, „Kodėl žmogus auga ir miršta?“, aiškinami „apsiliūdijimo tekstai“, daug vietos skiriama savireklamai: „Pranešame savo gerbiamiems skaitytojams, kad turime ant rankų geroką skaitlių užsilikusių Sargybos Bokštų. Juose tilpusieji straipsniai yra tokie: Tvėrimas, Krikštas, Viešpaties Kelias, Vyriausias Daiktas – Meilė, Mirties keliai, Gražosios Panos ir daugybę kitų naudingų temų. Šitie užsilikę numeriai bus pardavinėjami po 5 c. numeris. […]. Sargybos bokštas yra geriausias mėnesinis lankytojas. Daugelis jį vadina „Seminarijos Priedu“. Jame randasi tikras Biblijos išaiškinimas ir tikras mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mokslas.[…]. Sargybos bokštą skaito daugelis Mokytojų ir Studentų Lietuvoje. Kiekvienas doras žmogus randa jame smagumą ir pasimėgimą. Jis ramina nuliūdusius, linksmina nusiminusius, teikia žinojimo tiesos jieškotojams, graudena pasileidėlius, ir skelbia Kristaus antrąjį atėjimą ir jo karalijos įkūrimą. Netolimoje ateityje Sargybos Bokštas talpins ilgą aprašymą apie Antikristą.[…]. Taigi, perskaitęs šį numerį, užsirašyk Sargybos Bokštą ant metų. Skaityk jį pats ir ragink savo draugą, kad skaitytų“ („Sargybos bokštas ir pranešėjas Kristaus čią buvimo“, Chicago, 1925 rugpjūtis, p. 32).

1993 metais „Sargybos bokštas“ lietuvių kalba du kartus per mėnesį pradėtas leisti Suomijoje. Visos žurnalo publikacijos – verstinės. Pasaulyje „Sargybos bokštas“ dabar leidžiamas 24 milijonus egzempliorių viršijančiu tiražu. Tikslus lietuviškojo žurnalo tiražas nežinomas – anot jo platintojų, iš Suomijos, kur spausdinamas „Sargybos bokštas“, užsakoma tiek žurnalų, kiek planuojama išplatinti. Nors pasaulyje yra apie 6,5 mln. Jehovos liudytojų, kaip matome, žurnalų išplatinama keletą kartų daugiau (platintojai nuolat atsiskaito vadovybei), todėl gali būti, jog lietuviškasis „Sargybos bokštas“ spausdinamas keleto ar net keliolikos tūkstančių egzempliorių tiražu. Žurnalo apimtis – 32 puslapiai, jis spalvotas, „Sargybos bokšte“ gausu fotografijų, iliustracijų, lentelių (jose dažnai pateikiami duomenys apie Jehovos liudytojus visame pasaulyje). Žurnale akcentuojama, jog vienintelė religija, „kuri patinka Dievui“, – Jehovos liudytojai: „Kai kurie sako: Tik nuoširdžiai laikykis savo garbinimo ir Dievas bus patenkintas. Visose religijose yra gero. Pavyzdžiui, bahaizmo tikėjime besilaikant tokio požiūrio įsitikinimai buvo perimti iš devynių pagrindinių pasaulio religijų. Jos visos, tos religinės grupės nuomone, yra dieviškos kilmės ir sudaro vieną tiesą. […]. Dievo požiūriu, religijos priimtinumo nelemia tik vienintelis veiksnys. Kad religija būtų jam priimtina, jos mokymai ir veikla turi derintis su jo parašytu tiesos Žodžiu – Biblija. […]. Jei nori laikytis religijos, kuri patinka Dievui, kodėl tau nesusipažinus su Jehovos Liudytojais?“ („Sargybos bokštas“, 1996, Nr. 18, p. 3-7)

Visgi „Sargybos bokštas“ pabrėžia, jog Jehovos liudytojai veikia viešai ir jokiu būdu nėra slaptas kultas: „Žinoma, nė vienas nenorėtų palaikyti slaptos organizacijos – religinės ar nereliginės,- kuri piktnaudžiauja jo pasitikėjimu ir verčia siekti jam nepriimtinų tikslų. […]. Jehovos Liudytojai nėra jokia slapta bendrija. Biblija pagrįsti jų įsitikinimai išsamiai paaiškinami leidiniuose, kurie yra visiems prieinami. […]. Tikrojoje religijoje, žinoma, nėra slaptumo. Tikrojo Dievo garbintojai yra mokomi neslėpti nei kas jie tokie, nei koks jų kaip Jehovos Liudytojų tikslas. Pirmieji Jėzaus mokiniai pripildė Jeruzalę savo mokslo. Jie viešai skelbė savo įsitikinimus ir viešai veikė. Taip pat šiandien elgiasi ir Jehovos Liudytojai. […]. Jeigu kada nors manei, kad Jehovos Liudytojai galbūt yra slaptas kultas ar sekta, taip galėjo būti dėl to, kad tu per mažai apie juos žinojai“ („Sargybos bokštas“, 1997, Nr. 11, p. 5-6).

Taip pat dažnai „Sargybos bokšte“ nagrinėjamos tokios temos kaip „Gerbkime pagyvenusius“, „Vargšai, tačiau turtingi. Ar taip gali būti?“, „Ar galima tikėti Dievą asmenį?“, „Kokia pasaulio vienybės viltis?“, „Ar tu trokšti teisingo pasaulio?“, „Kalėdos. Pasaulietinė ar religinė šventė?“, „Skelbk viešai – būsi išgelbėtas“.

Nuo 1996 metų lietuvių kalba Suomijoje pradėtas leisti antrasis Jehovos liudytojų žurnalas – „Atsibuskite!“. Iš pradžių žurnalas leistas kas tris mėnesius, nuo 1998 metų – kartą per mėnesį. Kaip ir „Sargybos bokštas“, „Atsibuskite!“ yra verstinis žurnalas, tačiau jei pirmajame daugiau dėmesio skiriama religinėms temoms, tai pastarajame labiau nagrinėjamos šeimos, ekologijos, visuomenės problemos. „Atsibuskite!“ leidimo tikslą nurodo leidėjai: „Kodėl leidžiamas „Atsibuskite!“? Žurnalas „Atsibuskite!“ skirtas visos šeimos švietimui. Jame parodoma, kaip kovoti su šiandieninėmis problemomis. Jame pranešamos naujienos, pasakojama apie įvairių šalių žmones, nagrinėjama religija ir mokslas. Tačiau ne tik tai. Jame kruopščiai nagrinėjama ir nurodoma tikroji įvykių reikšmė, tačiau žurnalas visada išlieka neutralus politikos atžvilgiu ir neiškelia vienos žmonių rasės aukščiau už kitą. Svarbiausia, šis žurnalas ugdo pasitikėjimą Kūrėjo pažadu apie taikingą ir saugų naująjį pasaulį, kuris netrukus pakeis šiuolaikinę blogą, nesuvaldomą daiktų sistemą“ („Atsibuskite!“, 1999, Nr. 1, p. 4).

Kaip matome, Jehovos liudytojų doktrina grindžiama eschatologinės filosofijos, kurios esmė – pasaulio pabaigos laukimas, pagrindu.

Mindaugas Peleckis. "Jehovos liudytojai ir mormonai maino veidus".

Martynas Liuteris ir antisemitizmas

M. Liuteris - protestantiškosios reformacijos pradininkas, vienuolis augustinas, teologas, siekęs bažnyčios reformų išvengiant skilimo. Liuterio mokymas tapo protestantizmo judėjimu – liuteronizmu. Tačiau ar daug kas žino, jog šis žmogus buvo ir tikrų tikriausias antisemitas ir kad jo mintys prisidėjo prie antisemitizmo plitimo Vokietijoje, pasibaigusio holokaustu?

Martinas Liuteris 1543 m. parašytame traktate “Apie žydus ir jų melagystes” rašė, jog reikia “padegti jų sinagogas ir mokyklas, o visa, kas nedega, užberti žemėmis, idant joks žmogus nė jų akmens ar peleno neberegėtų”, “griauti ir naikinti jų namus <…>, kad jiems reikėtų glaustis pašiūrėse nelyg čigonams, ir jie galop suprastų nesą mūsų žemėje ponai, kaip kad giriasi”, “uždrausti jiems keliauti ir prekiauti ir nusavinti jų turtą tuo pagrindu, jog “visa, ką jie turi, jie išplėšė ir pavogė iš mūsų lupikaudami”.

Žemiau pateikiama kiek apkarpyta citata iš to paties traktato “Apie žydus ir jų melagystes” XI dalies:

Dėl žydų ir jų melo, ką mes darysime krikščionys su ta prakeikta atstumtųjų žydų rase?

Pirmiausia jų sinagogos ar bažnyčios turi būti sudegintos. Paskui jų namai, kaip ir visa kita, turi būti sugriauti ir sunaikinti.

Antra, jie turi būti suvesti į vieną vietą, kaip ir čigonai (aut. past. sekanti tauta po žydų, Hitlerio naikintinų tautų sąraše taip pat buvo čigonai).

Trečia, iš jų turi būti atimtos visos maldaknygės ir Talmudai, kuriuose be galo daug stabmeldystės, melo ir šventvagiško burnojimo.

Ketvirta, jų rabinams reikia prigrasinti mirtimi daugiau nebemokytojauti ir pamokslauti.

Penkta, žydams turi būti visiškai uždrausti leidimai ir privilegijos keliauti.

Šešta, jiems turi būti uždrausta užsiiminėti paskolomis. Visi jų gryni pinigai, auksinės ir sidabrinės brangenybės turi būti iš jų atimtos ir padėtos nuošaliai į saugią vietą.

Septinta, jauniems ir stipriems žydams bei žydėms turi būti duotas spragilas, kirvis, kauptukas, verpstė ir tegu jie užsidirba sau duoną prakaitu, kaip ir priklauso Adomo vaikams.

Taigi, brangieji kunigaikščiai ir didikai, kurie turite žydų savo žemėse, jeigu šis mano patarimas jūsų netenkina, suraskite geresni būdą, kaip jums ir mums išsilaisvinti nuo šios nepakenčiamos ir šėtoniškos naštos - žydų.

Urantijos knyga

Urantijos knyga nėra susijusi su religija įprastine prasme. Šia knyga remiasi dvi organizacijos - Urantia Foundation ir Urantia Fellowship. Taip pat šią knygą mėgsta studijuoti individualūs tikintieji. Neretai ji tampa krikščionių parankine knyga.

Sunku pasakyti, kiek žmonių skaito Urantijos knygą. Jos išleista yra virš ketvirčio milijono egzempliorių.

Urantija, kaip teigiama knygoje, yra senovinis Žemės planetos pavadinimas, Knyga didelė - per du dūkstančius puslapių ir apima daugiau nei 200 atskirų skirsnių apie:

1. Dievą,
2. Kitas antgamtines būtybes
3. Žemės ir Visatos istoriją
4. Žmonijos atsiradimą ir istoriją
5. Jėzų Kristų ir jo žinios esmę.

XX a. trečiajame dešimtmetyje Čikagos psichiatras W.S.Sadler (1875-1969) susidomėjo neįprastu atveju. Paciento žmona pasakojo, kad jos vyras naktį per miegus kalba apie kažkokius apreiškimus, kažką bando diktuoti. Įdomu tai, kad pacientas, atsibudęs ryte, menkai rūpinosi savo naktinėmis pranašystėmis. Sadler ir paciento žmona užrašė tai, ką pacientas diktavo ir taip atsirado Urantijos knyga (UK). Ji užrašyta 1934-35 metais. Knygą analizuoti buvo įkurta ne pelno siekianti organizacija The Urantia Foundation. Ji įkurta 1950 metais. Vėliau įsikūrė Urantijos Brolija, tačiau Fondas 1996 metais pareikalavo, jog Brolija pavadinime nenaudotų Urantijos pavadinimo ir ši pasivadino Penktąją Epochine Brolija. Savo ruožtu Fondas 1999 metais pakeitė pavadinimą į Urantijos Draugiją (Fellowship).

Angliškai atspausdinta Urantijos knyga buvo 1955 metais ir netrukus išversta į suomių, ispanų, prancūzų kalbas. Knygą sudaro keturios dalys, kurių paskutinė išskirtinai skirta Jėzui Kristui - jis vadinamas ketvirtuoju epochiniu įvykiu žmonijos istorijoje. Urantijos knygos pasirodymas yra penktasis toks įvykis.

Mūsų pasaulis, pasak UK, yra vienas iš 10 milijonų apgyvendintų pasaulių. Dievas yra Visatos kūrėjas ir universalus Tėvas, visa ko šaltinis. Jis veikia kartu su kitomis dievybėmis, kurios sudaro tris trejybes. Knygoje pasakojamas pasaulio atsiradimas nesutampa nei su bibliniu, nei su darviniškuoju. Žemesnieji gyviai išsivystė į žmogų, o žmogus turi išsivystyti į dvasinę būtybę. Kiekviename žmoguje veikia dieviškoji dvasia, kuri kreipia mūsų evoliuciją aukštyn. Neigiama prigimtinė nuodėmė ir kartu atpirkimo poreikis. Jėzus aprašomas kaip septintoji Dievo sūnaus Nebadono inkarnacija. Prieš savo viešąją misiją Jėzus keliavo po Indiją. Jis mirė ant kryžiaus ir buvo prikeltas morontiniame kūne (kažkas tarpinio tarp dvasinio ir materialaus būvio).

Urantijos knygos genezė ir jos pretenzijos panašios į kitų XIX ir XX a. privačių apreiškimų pobūdį (pvz., Visariono, Moono, Josepho Smito, Eugenio Siraguso tekstai). Paprastai šiuos tekstus rašantys asmenys sako, jog jiems girdisi diktuojąs balsas, įsakmiai reikalaujantis apreiškimą užrašyti. Urantijos knyga išsiskiria tuo, jog yra kiek panaši į mokslinę fantastinę literatūrą; jos idėjos neabejotinai darė įtakos įvairiems UFO kultams ir New Age sąjūdžio adeptams. (Šaltinis: www.religija.lt)

Urantijos knygos klaidos

Nors pati knyga teigia, kad yra dvasinių būtybių apreiškimas žmonijai, esama dalykų, verčiančių manyti, jog knygos kilmė labai žemiška ir kad šis "apreiškimas" traktuotinas kaip kažkieno fantazijos vaisius.

Liuciferis

Urantijos knygos 53 dokumente aprašomas Liuciferio maištas, kurį galima susieti su Hebrajų Biblijos Izaijo knygos 14 skyriumi. Tačiau ką iš tiesų Izaijas aprašo? Šėtono nuopuolį? Deja, taip nėra.

³ Tą dieną, kai VIEŠPATS suteiks tau atilsį nuo kančios ir baimių, nuo nuožmios vergijos, kurioje vergavai, ⁴ tu užtrauksi patyčių giesmę Babilono karaliui:

Tai priėjo liepto galą engėjas!

Tai nutilo jo įnirtis!

⁵ VIEŠPATS sutrupino nedorėlių lazdą,

tironų skeptrą,

⁶ kuris pliekė žmones įnirtingai be perstojo,

smaugė tautas žiauria priespauda.

⁷ Visa žemė ramiai ilsisi,

linksmai valiuoja.

⁸ Dėl tavo likimo džiūgauja

net kiparisai ir Libano kedrai:

„Nuo tada, kai buvai parblokštas,

niekas nebeateina mūsų kirsti.“

⁹ Šeolas po žeme ruošiasi tave priimti,

žadina visų žemės valdovų šešėlius tave pasveikinti

ir kelia iš sostų visų tautų karalius.

¹⁰ Visi prabyla ir sako tau:

„Dabar tu bejėgis, kaip ir mes!

Tu toks pat, kaip mes!

¹¹ Tavo didybė ir visa tavo arfų muzika

nugramzdinta į Šeolą.

Tavo guolis ­ lervos,

o tavo apklotas ­ kirmėlės.“

¹² Tai nupuolei iš dangaus,

Aušrini, aušros sūnau!

Kaip tave sukniubdė ant žemės,

tave, kuris išguldei tautas!

¹³ Kadaise manei savo širdyje:

„Užlipsiu į dangų,

viršum Dievo žvaigždžių

iškelsiu savo sostą.

Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai,

pačiuose Šiaurės pakraščiuose.

¹⁴ Užlipsiu ant aukščiausių debesų

ir prilygsiu Aukščiausiajam!“

¹⁵ Bet buvai nugramzdintas žemyn

į Šeolą,

į pačias kapo gelmes.

¹⁶ Visi, pamatę tave, sutriks;

žvelgs į tave ir klaus:

„Nejaugi čia tas žmogus,

kuris sudrebino žemę

ir sunaikino karalystes;

¹⁷ kuris pavertė pasaulį dykuma,

išgriovė miestus,

savo belaisviams niekuomet

neatvėrė kalėjimo vartų?

¹⁸ Visi tautų karaliai guli garbingai,

kiekvienas savo kape.

¹⁹ Bet tu neturi kapo;

tavo lavonas išmestas pūti,

užverstas kūnais karių, kritusių mūšyje,

įmestas su jais į uolėtą duobę ir sutryptas.

²⁰ Kadangi siaubei savo kraštą

ir žudei savo žmones,

tu nebūsi palaidotas kaip kiti karaliai!

Per amžius tenebūna minimi

nedorėlio palikuonys!

²¹ Renkitės išžudyti jo sūnus

už tėvo kaltes,

kad nebepakiltų ir neužvaldytų žemės,

neužstatytų pasaulio miestais!

²² „Pakilsiu prieš juos, ­ kalba Galybių VIEŠPATS, ­ sunaikinsiu Babilono ir vardą, ir jo likutį, ir vaikus, ir palikuonis, ­ kalba VIEŠPATS! ­ ²³ Paversiu jį ežių valda, pažliugusia bala, nušluosiu jį pražūties šluota!“ ­ kalba Galybių VIEŠPATS.

Liuciferis yra Babilono karalius (Iz 14). Žodis „Liuciferis“ randamas angliškame Karaliaus Jokūbo vertime. Hebrajiška šio žodžio forma yra helēl, kilusi iš veiksmažodžio „spindėti“ ir reiškianti „spindintįjį“ arba „aušrinę žvaigždę“. Žodis „Liuciferis“ yra lotyniškas šio žodžio vertimas. Jis buvo įvestas į Izaijo 14,12 tekstą per Bažnyčios Tėvų tekstus, tokius kaip Origeno „Hexapla“ ir Jeronimo Vulgata. Vulgata (kuri buvo plačiai vartojama Vakarų Bažnyčioje maždaug nuo VII mūsų eros amžiaus) taip pat vartoja žodį „Liuciferis“ ryto šviesai (Job 11,17 ir Ps 109,3) bei Zodiako ženklams (Job 38,32) apibūdinti.

Izaijo 14 skyriaus kontekstas aiškiai parodo, jog ši ištrauka yra „patyčių giesmė Babilono karaliui“ (Iz 14,3). Karalius metaforiškai vaizduojamas kaip Babilono karalius, vardu helēl, mėginantis pasiekti dangus. Bet užuot tapęs panašus į Aukščiausiąjį, jis nutrenkiamas į duobę kaip žmogus (plg. su Nebukadnecaro išdidumu ir tuo, kaip vėliau jį pažemino Dievas Dan 4; t. p. Abd 4). Galbūt Izaijas naudojo paplitusį Babilono mitą, bet šiam mitui jis suteikia stulbinantį posūkį. Jis pakeičia puolusio dievo helēl motyvą Babilono karaliumi.

Atrodo, kad Origenas, trečiojo amžiaus Bažnyčios Tėvas, yra atsakingas už Liuciferio-Šėtono teorijos išplitimą krikščionių Bažnyčioje (Origenas Apie pradus 1. 4–5, plg. su „Įžangos žodžiu“ 6; Hexapla; Iz 14,12). Daugelis priešinosi Origeno teorijai. Pavyzdžiui, net IV a. krikščionių vyskupas vis dar galėjo būti vadinamas šv. Liuciferiu, o jo pasekėjai – liuciferionais! Vėliau prie Bažnyčios Tėvų, išplatinusių mintį, jog Šėtonas kartą buvo geras angelas, vardu Liuciferis, prisidėjo Augustinas, Petras Lombardas ir Tomas Akvinietis (pvz., Augustinus De Genesi ad literem, 3. 10; Petrus Lombardus Sentences, 2. 6). Anot Senojo Testamento tyrinėtojo Johno Oswalto, neatrodo, kad ankstyvieji Reformacijos komentatoriai Izaijo 14,12 būtų susieję Šėtoną su Liuciferiu. Savo šedevre „Prarastas rojus“ („Paradise Lost“, 1667 m.) Johnas Miltonas Šėtoną susieja su Liuciferio nuopuoliu (1. 80; 5. 743). (Šaltinis: www.prizme.lt)

Taigi, įsitikinome, jog Izaijas kalba apie Babilono karalių, o ne kokią dangiškąją būtybę. Visgi Urantijos knyga pateikia kitokią interpretaciją:

Dabar Liuciferis yra nupuolęs ir nušalintas Satanijos Aukščiausiasis Valdovas. Apmąstymai apie savąjį aš yra labai pavojingi, net ir dangiškojo pasaulio išaukštintoms asmenybėms. Apie Liuciferį buvo pasakyta: "Pasididžiavimą savimi tu iškėlei dėl savojo grožio; savo išmintį tu sugadinai savo gabumais." Jūsų senovės pranašas matė jo liūdną būseną, kada jis rašė: "Kaip tu nupuolei iš dangaus, o Liuciferi, ryto sūnau! Kaip tu buvai numestas žemyn, tu, kuris išdrįsai gluminti pasaulius!"

Tai viena iš daugelio Urantijos knygos klaidų. Matome, jog Izaijo knygos citata akivaizdžiai ištraukta iš konteksto. Šiame straipsnyje jau rašėme, kad Izaijas Aušriniu vadina Babilono karalių.

Vardai ir pavadinimai
Atkreipkime dėmesį ir į kitas dokumento apie Liuciferio maištą detales. Gan įdomus vienas pavadinimas - "Satanija" (Urantija.lt teigiama, kad Satanijos sistemoje esanti 606 iš eilės mūsų planeta, Urantija, tarp kitų žmonėmis apgyvendintų planetų). Šis pavadinimas asocijuojasi su anglų kalbos žodžiu "satan", reiškiančiu "Šėtonas". Kad tai nėra tik atsitiktinumas, aišku iš to, jog Satanijos valdovas buvęs Liuciferis, o jo padėjėjas - Šėtonas. Pats žodis "šėtonas" iš tiesų kilęs iš hebrajų kalbos, kur reiškia kaltintoją. Nėra abejonių, kad toji Satanija tėra autoriaus fantazijos vaisius.

Panašiu principu kaip "Satanija" sukurtas ir žodis "Jerusemas". Tai esanti Satanijos būstinė, vietinės sistemos vidutinė sostinė. Be abejo, joks Jerusemas realiai neegzistuoja, bet ar nėra tokios valstybės, kurios sostinės pavadinimas skamba labai panašiai? Žinoma, ši valstybė yra Izraelis, kurio sostinė - Jeruzalė. Angliškai šis miestas vadinamas Jerusalem. Palyginkite: Jerusem ir Jerus(al)em. Pats žodis "Jeruzalė" sudarytas iš dviejų semitiškų šaknų: "y-r-h", kuri reiškia rodyti, nukreipti, instruktuoti ar mokyti, "s-l-m", kas reiškia vientisumas, taika, harmonija ar užbaigtumas.

"Belzabubas vadovavo neištikimiems tarpiniams tvariniams, kurie tapo išdaviko Kaligastijos jėgų sąjungininkais." Faktiškai Belzebubo vardą išgalvojo žydai, norėdami sumenkinti svarbiausią vietinę Kanaano žemės dievybę. Iš tikrųjų ligi tol hetitų dievas buvo vadinamas Baalzebubu (Baal – viešpats, valdovas + zebub – kunigaikštis). Apgalvotai pakeisdami antrąjį balsį (aa -> ee) žydai „Dievų kunigaikštį“ pavertė „Musių viešpačiu“.

"Kaligastija", atrodo, yra ne kas kita, o iškraipytas vardas "Kaligula".

Pats žodis Urantija, neva esąs senovinis Žemės vardas, iš tiesų sukurtas iš žodžio Uranus, kuris yra sulotynintas graikų Ouranos – dangus. Graikų mitologijoje tai dangaus personifikacija. Gimė iš Gajos ir Tartaro. Su Gaja turėjo tokius palikuonis: titanus, gigantus ir ciklopus. Urano atitikmuo romėnų mitologijoje – Koelas. Jis gali būti iš pradžių buvęs indoeuropiečių dievas Varuna. Uranas įsiviešpatavo pasaulyje, vedė Žemę. Pastaroji yra dangaus antonimas, o tai būtent ir įrodo Urano ir Urantijos ryšį. Šio žodžio kilmė visiškai žemiška.

Salvingtonas esąs vietinės visatos, urantiečių vadinamos Nebadonu, sostinė. Galime 100 % būti tikri, jog šio žodžio pavadinimas sukurtas pagal JAV sostinės Vašingtono pavyzdį. Fantastiniam romanui toks pavadinimas visai tiktų, bet apreiškimui, kaip tvirtina Urantijos knyga?.. Žinoma, tai iš tiesų ir tėra fantastinė knyga...

Makiventa Melkizedekas, vienas iš tų dvylikos planetinių globėjų, savanoriškai pasisiūlė padaryti tai, kas iki tol buvo padaryta tiktai šešis kartus per visą Nebadono istoriją: žemėje įsikūnyti laikinuoju šios sferos žmogumi, padovanoti save kaip nepaprastųjų užduočių Sūnų, tarnaujantį pasauliui. Leidimą šitai užduočiai suteikė Salvingtono valdžia, o realus Makiventos Melkizedeko įsikūnijimas buvo atliktas netoli tos vietos, kuri vėliau turėjo tapti Salemo miestu, Palestinoje. (93 dokumentas)

Anglų kalba šio Urantijos knygos veikėjo vardas yra Machiventa Melchizedek. Melchizedekas, kaip rašoma Hebrajų Biblijos (Senojo Testamento) Pradžios knygoje, buvęs Salemo karalius, Dievo Aukščiausiojo kunigas. Tuo tarpu Machiventa yra grynai Urantijos knygos autorių išmonė. Visgi šio vardo pagrindą galime atsekti. Panašu, kad tas pagrindas yra Niccolò Machiavelli (liet. Nikolas Makiavelis). Jis buvęs Italijos politinis veikėjas, istorikas, filosofas ir rašytojas. Iš jo pavardės kilęs būdvardis makiaveliškas (angl. machiavellian) reiškia "nesivaržantis dėl priemonių, klastingas, išdavikiškas". Galimas ir kitas, panašią reikšmę turintis pagrindas - žodis machinacija (nesąžiningas būdas pasiekti tikslą; nedora gudrybė). Šiaip ar taip, neblogą vardą "vienam iš dvylikos planetinių globėjų" sugalvojo Urantijos knygos autoriai, ar ne? Tačiau pagalvokime, kas už šio vardo slypi, kur čia galėtų būti šuo pakastas. Tikėtina, kad toks vardo pasirinkimas turi paslėptą prasmę apie pačią Urantijos knygą ir jos tikslą. Gali būti, jog knygos tariamas dvasingumas (jo nė pro padidinamąjį stiklą UK neįžiūrėčiau) tėra parodija ir ja tiesiog siekiama parodyti autoriaus ar autorių požiūrį į religijas apskritai. Kažkas apie Urantijos knygą yra pasakęs: "Ši knyga parašyta ne tam, kad, sumenkinus Jėzų - Dievą, būtų išaukštintas Jėzus - žmogus: nei vieno, nei kito egzistavimu autorius netiki. Jos tikslas - žingsnis po žingsnio sekant krikščioniškąja legenda, išryškinti visas joje glūdinčias nesąmones..."

Kad šis Urantijos knygos tikslas nėra laužtas iš piršto, pamatysime paanalizavę dar vieną tik šiai knygai būdingą žodį.

Sielos kūnas yra vadinamas morontiniu kūnu arba morontine forma. Sielos gyvenimas yra vadinamas morontiniu gyvenimu. Tai visiškai naujas žodis visai žmonijai. Ir sielos, arba morontinis, kūnas jokiu būdu nėra dvasios kūnas. Iki dvasios kūno dar laukia ilgas mokymosi, kitų mokymo, ir praktinio tarnavimo kelias. Morontiniame, arba sielos, gyvenime mes maitinsimės panašiai kaip dabar, tik maistas bus kitoks, jis nebebus materialus. Jis bus irgi morontinis. (Iš www.urantija.lt pagrindinio puslapio)

Angliškajame Urantijos knygos tekste šis "visiškai naujas žodis visai žmonijai" yra morontia. Bet ar tikrai nėra anglų kalboje jokio panašiai skambančio žodžio? Kad toks visgi egzistuoja, tuoj pamatysime, bet pirma panagrinėkime žodžio morontia darybą. Šis žodis iš tiesų nėra išskirtinis, Urantijos knygoje randame dar bent keletą jam giminingų. Keletas iš jų: Urantija (angl. Urantia), Edentija (angl. Edentia), Monmatija (angl. Monmatia), Dalamatija (angl. Dalamatia). Visi šie žodžiai baigiasi priesaga -tia. Atmetę ją, galime nesunkiai nustatyti, kad Urantia padarytas iš Urano, Edentia - iš Edeno (pirmykštis rojus Biblijoje). Tiek Monmatia, tiek Dalamatia baigiasi -matia. Pastarasis žodis skamba beveik taip pat, kaip Dalmatia (istorinis regionas), tad logiška manyti Dalamatia esant kiek iškraipytu Dalmatia. Monmatia sudarytas, kaip galima spėti, tokiu būdu: Mon + Dalmatia. Mon turėtų reikšti Mėnulį (plg. angl. Monday (pirmadienis) - Mėnulio diena, o Moon - Mėnulis). Kodėl pasirinktas Mėnulis? Monmatija Urantijos knygoje yra vadinama Saulės sistema, o Mėnulis ir Saulė - priešingybės. Taigi, pavadinimų darybos subtilybes išnarplioję, galime pabandyti numesti priesagą -tia ir nuo paslaptingojo žodžio morontia. Mums lieka moron, o tai angliškai reiškia idiotas, silpnaprotis. Terminas moron (iš senovės graikų μωρός (moros - "kvailas")) XX a. pradžioje buvo vartojamas psichologų, turint galvoje tam tikro protinio atsilikimo suaugusiuosius.

Mokslinės klaidos

• Urantijos knygoje aprašytas Saulės sistemos formavimasis sutampa su Chamberlin-Moulton planetozimalių hipoteze. Nors ši teorija buvo populiari pirmojoje XX a. pusėje, 5-ajame dešimtmetyje hipotezę diskreditavo Henry Russell'o argumentas, kad ji nesuderinama su tokių planetų kaip Jupiteris judesio kiekio momentu. Šiuo metu laikomasi mokslinio Saulės sistemos kilmės paaiškinimo, paremto ūko hipoteze.
• Teigiama, kad mūsų visatos amžius esąs 1 000 000 000 000 (trilijonas; įdomu, kad parinktas būtent skaičius su 12 nulių, nes dvylika daugelyje kultūrų vienaip ar kitaip išskiriamas) ir kad visata periodiškai plečiasi ir traukiasi 2 milijardų metų intervalais. Visgi pastarojo meto stebėjimai verčia manyti, jog tikrasis visatos amžius yra maždaug 13,7 milijardo metų. Didžiojo sprogimo teorija knygoje nėra palaikoma.
• Siūlomas fundamentaliosios dalelės, vadinamos ultimatonu, egzistavimas. Elektronas esą sudarytas iš 100 ultimatonų. Nežinoma, kad ši dalelė būtų kur nors kitur aprašyta, jos egzistavimo idėjos nepalaiko modernioji dalelių fizika.
• Tvirtinama, kad kai kurios rūšys išsivystė staiga, dėl vienąkart įvykusių mutacijų, o pereinamųjų rūšių nebuvę. Šios teorijos kilmė siejama su olandų botaniku Hugo De Vries, bet ji gyvavo trumpai ir dabar nebėra pripažįstama.
• Anot Urantijos knygos, spalvotosios žmonių rasės atsiradusios staiga, vienoje kartoje ir vienoje šeimoje. Rašoma, jog šių vaikų "oda turėjo unikalią savybę keistis į įvairius atspalvius, kada ją veikdavo saulės šviesa. Iš šitų devyniolikos vaikų penki buvo raudoni, du oranžiniai, keturi geltoni, du žali, keturi mėlyni, ir du indigo. Vaikams augant, šitos spalvos tapo ryškiau išreikštomis. Ir kada šitie jaunuoliai vėliau susiporavo su savo bičiuliais gentainiais, tada visų jų palikuonių odos spalva labiau panašėjo į jų tėvų sangikų odos spalvą." Vėliau iš Adomo ir Ievos gimusi violetinė rasė. Urantijos knygoje mėlynoji, geltonoji ir raudonoji rasės laikytos "pirminėmis", o žalioji, oranžinė ir indigo "antrinėmis". Žalioji ir oranžinė rasės laikui bėgant išnyko, o likusios susimaišė tarpusavyje. Modernioji evoliucijos teorija šių Urantijos knygos teiginių nepalaiko.
• Knyga atkartoja tuo laiku vyravusią idėją, kad viena Merkurijaus pusė visada atsigręžusi į Saulę. 1965 m. radioastronomai aptiko, jog Merkurijus sukasi pakankamai greit, kad Saulė apšviestų abi planetos puses. Urantijos knygoje rašoma: "Tokie gravitaciniai poveikiai taip pat prisideda prie planetinių orbitų stabilizavimo tuo metu veikdami kaip stabdžiai planetų sukimosi aplink savo ašį greičiui, versdami planetą visą laiką suktis vis lėčiau iki ašinis sukimasis sustoja, palikdami planetos vieną pusrutulį visada atsuktą į saulę ar didesnįjį kūną, kaip tą iliustruoja Merkurijaus planeta ir mėnulis, kuris į Urantiją visada yra atsukęs tą pačią pusę." Vis dėl to, dabartiniu supratimu, ašinis sukimasis nesiliauja, o stabilizuojasi taip, kad laikas, per kurį apsisukama apie ašį, tampa lygus laikui, per kurį dangaus kūnas apskrieja apie kitą kūną.
• Knygoje sakoma, kad Saulės užtemimas buvo numatytas 1808 m. Amerikos indėnų pranašo Tenskvatavos. Iš tiesų užtemimas buvo numatytas 1806 m. balandžio pabaigoje ir įvyko tų pačių metų birželio 16 d.

Vertimas į lietuvių kalbą
Urantijos knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą. Jos vertėjas Algimantas Jokubėnas sovietiniais metais dirbo Lietuvos televizijos užsienio programų redaktoriumi. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, A. Jokubėnas dingo iš televizijos ekranų. Artimi jam žmonės kalbėjo, jog jis pasinėrė į ezoterinius mokymus ir tapo aistringu Urantijos knygos tiesų skelbėju. Tą jis daro iki šiolei. Pavyzdžiui, lietuviškuose interneto Urantijos puslapiuose galima rasti jo net paraginimą tiems, kurių „širdis linksta prisidėti prie šviesos skleidimo“, paremti jį finansiškai, t. y., pervesti pinigus į nurodytą sąskaitą. (Šaltinis: www.anglija.lt)

Epilogas
Kaip pamatėte, Urantijos knyga visai nėra koks apreiškimas, o tik fantastinio turinio knyga, kurioje apstu klaidų, absurdiškų pasakojimų ir pan. Tai, kad kai kurie žmonės priima visus Urantijos knygos paistalus už gryną pinigą, tik parodo, jog žmonių naivumui ribų nėra.

Jėzaus prisikėlimas

Jėzaus Kristaus prisikėlimas yra kertinis krikščionių tikėjimo ir teologijos elementas. Be jo krikščionybė netenka prasmės.

Apie šį įvykį rašoma visose keturiose evangelijose, užsimena ir apaštalas Paulius. Tačiau ar atkreipėte dėmesį, jog kiekviena evangelija po prisikėlimo įvykusius įvykius aprašo skirtingai?

Mato 28:

¹ Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalena ir kita Marija ėjo aplankyti kapo. ² Staiga smarkiai sudrebėjo žemė. Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. ³ Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. ⁴ Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi. ⁵ O angelas tarė moterims: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. ⁶ Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. ⁷ Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: ‘Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite.’ Štai aš jums tai paskelbiau.“ ⁸ Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams.

⁹ Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“ Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apkabino jo kojas. ¹⁰ Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys.“ ¹¹ Joms beeinant, keli sargybiniai atbėgo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigams, kas buvo įvykę. ¹² Tie susitiko su seniūnais, pasitarę davė kareiviams daug pinigų ir primokė: ¹³ „Sakykite, kad, jums bemiegant, jo mokiniai atėję naktį jį išvogė. ¹⁴ O jeigu apie tai išgirstų valdytojas, mes jį perkalbėsime ir apginsime jus.“ ¹⁵ Šie, paėmę pinigus, taip ir padarė, kaip buvo pamokyti. Tas gandas tarp žydų yra pasklidęs iki šios dienos.

Morkaus 16:

¹ Šabui praėjus, Marija Magdalena, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti. ² Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. ³ Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ ⁴ Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. ⁵ Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro. ⁶ Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. ⁷ Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs.“ ⁸ Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.

Luko 24:

¹ Pirmąją savaitės dieną, rytui auštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. ² Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, ³ o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. ⁴ Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais. ⁵ Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? ⁶ Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: ⁷ ‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!’“ ⁸ Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius. ⁹ Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems. ¹⁰ Tai buvo Marija Magdalena, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams. ¹¹ Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo.

¹² Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę.

Jono 20:

¹ Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalena atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. ² Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo.“ ³ Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. ⁴ Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. ⁵ Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. ⁶ Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įeina į rūsį ir mato paliktas drobules ⁷ ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. ⁸ Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. ⁹ Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. ¹⁰ Paskui mokiniai vėl sugrįžo namo.

¹¹ O Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų ¹² ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius: vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje ­ ten, kur būta Jėzaus kūno. ¹³ Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“ Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo.“ ¹⁴ Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus. ¹⁵ O jis tarė jai: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Viešpatie, jei jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu.“ ¹⁶ Jėzus jai sako: „Marija!“ Ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia „Mokytojau“.) ¹⁷ Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs [arba "neliesk manęs"]! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą.’“ ¹⁸ Marija Magdalena nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs.

Visoms evangelijoms iš esmės bendra tai, kad tuščias kapas buvo aptiktas pirmąją savaitės dieną ir kad pirmosios tai pamatė moterys, tarp kurių buvo ir Marija Magdalena. Taip pat teigiama, jog kape būta bent vieno vyro ar angelo. Kaip matote, net tarp to, kas daugmaž sutampa, esama skirtumų. Panagrinėkime visus šių pasakojimų skirtumus detaliau.

Mato evangelijos pasakojimas nuo visų kitų pirmiausia skiriasi tuo, jog užsimenama apie kapą saugojusius sargybinius, kurie nužengus angelui pastirę tarsi negyvi. Kapą saugoti neva paprašę aukštieji kunigai ir fariziejai.

Kitą dieną, po Pasirengimo dienos, susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai ir kalbėjo: „Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, yra pasakęs: ‘Po trijų dienų aš prisikelsiu.’ Tad įsakyk saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų liaudžiai: ‘Jis prisikėlė iš numirusių.’ Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją.“ Pilotas jiems atsakė: „Štai jums sargyba ­ eikite ir saugokite, kaip išmanote.“ Tada jie nuėję paženklino antspaudu akmenį ir pastatė sargybą. (Mato 27, 62-66)

Kodėl Matas įterpė šį pasakojimą apie kapo sargybą? Daug kas paaiškėja iš šių eilučių:

Joms beeinant, keli sargybiniai atbėgo į miestą ir pranešė aukštiesiems kunigams, kas buvo įvykę. Tie susitiko su seniūnais, pasitarę davė kareiviams daug pinigų ir primokė: „Sakykite, kad, jums bemiegant, jo mokiniai atėję naktį jį išvogė. O jeigu apie tai išgirstų valdytojas, mes jį perkalbėsime ir apginsime jus.“ Šie, paėmę pinigus, taip ir padarė, kaip buvo pamokyti. Tas gandas tarp žydų yra pasklidęs iki šios dienos. (Mato 28, 11-15)

Taigi, ką ši ištrauka rodo? Ogi tai, kad evangelistas Matas, kurio evangelija buvo adresuota žydams, siekė įtikinti, jog kapo niekas negalėjęs išvogti, nes jis buvęs saugomas sargybinių. Dar kartą atidžiai pasižiūrėkime į Mato 27, 62-66 ir 28, 11-15. Kai kas, jei būsite atidūs, turėtų jums užkliūti. Iš kur evangelijos autorius sužinojo, ką Pilotui kalbėjo aukštieji kunigai ir fariziejai? Ta pati problema ir su antrąja ištrauka. Kokiu būdu evangelistas galėjo gauti informaciją apie tai, kaip kareiviai nubėgo į miestą ir viską pranešė kunigams, apie pastarųjų pasitarimą su seniūnais ir kyšį kareiviams? Be abejo, tai praktiškai neįmanoma, nebent darytume prielaidą, kad kuris nors iš aukštųjų kunigų ar pačių kareivių tapo krikščionimi. Tačiau iš Mato pasakojimo neatrodo, kad tai būtų labai tikėtina. Nelieka nieko kito, kaip tik manyti, jog visa istorija apie sargybą buvo išgalvota paties evangelijos autoriaus, siekusio įtikinti žydus Jėzaus prisikėlimu.

Kitas nedidelis skirtumas Mato evangelijos pasakojime yra tas, kad angelą moterys pamatė sėdintį ant akmens, o ne kapo rūsyje, kaip rašoma kitose evangelijose.

Morkaus, kurio evangelija, daugelio tyrinėtojų nuomone, parašyta seniausiai ir naudota kitų evangelijų autorių, pasakojime randame labai įdomų skirtumą. Štai Matas teigia, jog moterys "greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams". Panašiai rašo ir Lukas. Tuo tarpu Morkaus evangelijoje perskaitome visai ką kitą: "Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė." Šiais žodžiais Morkaus evangelija ir baigiasi. Tiesa, daugumoje vertimų dar pridedamos 12 eilučių, tačiau seniausiuose rankraščiuose jų nėra. Be to, ir jų stilius skiriasi nuo visos evangelijos, todėl peršasi išvada, jog paskutinės 12 Morkaus evangelijos eilučių pridėtos vėliau, kad evangelija taip staigiai nesibaigtų. Taigi, anot Morkaus, moterys buvo apimtos siaubo ir niekam nepasakojo apie tai, ką mačiusios. Tuo tarpu Matas teigia, kad moterys buvo apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo ir kad skubėjusios apie tai, kas įvykę pranešti mokiniams.

Kaip turėjote pastebėti, nurodydamos moterų vardus, evangelijos taip pat prieštarauja viena kitai. Matas sako, kad tai buvusios Marija Magdalena ir kita Marija, Morkus - Marija Magdalena, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė, Lukas - Marija Magdalena, Joana, Jokūbo motina Marija, Jonas kalba apie vienintelę Mariją Magdaleną.

Matas rašo, kad moterys pamačiusios angelą baltais drabužiais, Morkus - jaunuolį baltais drabužiais, Lukas - du vyrus spindinčiais drabužiais, Jonas - du angelus baltais drabužiais.

Jono evangelijos pasakojimas skiriasi labiausiai. Iš jo sužinome, kad pirmoji prie kapo atėjo Marija Magdalena, kuri nubėgo pranešti apie tai Petrui ir nenurodytam mokiniui. Jie atbėgę prie kapo ir pamatę paliktas drobules. Tuo tarpu Marija Magdalena vėl sugrįžusi ir šį kartą pamačiusi kapo viduje du angelus sėdinčius. Atsigręžusi ji pamato vyrą, kuris pasirodo esąs Jėzus. Panašu, jog Marija nori jį apkabinti, tačiau Jėzus ją sudraudžia, sakydamas, jog dar neįžengė pas Tėvą. Apie tai Marija vėl praneša Jėzaus mokiniams.

Pagrindiniai Jono pasakojimo prieštaravimai yra šie:

• minima tik viena moteris (Marija Magdalena);
• pirmą kartą atėjusi prie kapo ji nepamato jaunuolio ar angelo, o tik tai, kad akmuo nuverstas nuo kapo angos;
• Marija Magdalena apie įvykį praneša tik Petrui ir neįvardintam mokiniui, tuo tarpu Lukas teigia, kad moterys "viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems" ir tada Petras (vienas) nubėgęs prie kapo;
• Jono teigimu, Marija, antrą kartą grįžusi prie kapo, sutinka Jėzų, kuris neleidžia jo paliesti, nes dar neįžengęs pas Tėvą. Tuo tarpu Mato teigimu, moterys sutikusios Jėzų tada, kai bėgusios mokiniams pranešti apie tai, kas įvykę, ir apkabinusios jam kojas. Tai prieštarauja Jėzaus draudimui Marijai Magdalenai jį paliesti, apie kurį skaitome Jono evangelijoje.
  

Apibendrinimas
Ar galime šiuos nesutapimus kaip nors paaiškinti? Bandantieji tai padaryti kalba apie skirtingas evangelistų perspektyvas arba teigia, jog aprašomi skirtingi moterų susitikimai su Jėzumi. Tačiau ar jie gali būti teisūs? Kad taip nėra, galite įsitikinti dar sykį palyginę evangelijų pasakojimus. Tarkime, iš Jono evangelijos pasakojimo akivaizdu, jog Marija Magdalena kapą aplankė pirmoji ir apie tai, kad nežinia kur dingęs Jėzaus kūnas, pranešė Petrui bei dar kitam mokiniui. Morkaus pasakojime skaitome apie kelias moteris, kurios ėjo kalbėdamosi apie tai, kas jiems nuvers akmenį nuo kapo angos. Jos pamato jaunuolį, kuris praneša, jog Jėzus prisikėlė. Savaime suprantama, kad visų šių prieštaravimų niekaip negalima suderinti, tad ir tikėti tokiais prieštaringais pasakojimais apie Jėzaus prisikėlimą nėra pagrindo.