Jehovos liudytojai

Su Jehovos liudytojais turbūt teko susidurti daugeliui iš mūsų ir, reikia manyti, didžiajai daliai jie paliko ne patį geriausią įspūdį. Kaip žinia, šio judėjimo atstovai įkyriai perša savo brošiūras, vaikščiodami po butus ar tiesiog gatvėje. Kartais jie tam net pasitelkia apgaulę. Asmeniškai gatvėje teko susidurti su vienu jehovistu, kuris netikėtai priėjo ir ėmė šnekėti apie politiką, kažką užsiminė apie A. Brazauską, kuris tuomet buvo visai neseniai paskirtas premjeru, ir įbruko į rankas porą Jehovos liudytojų leidinių.

Žemiau pateikiamas truputį paredaguotas Mindaugo Peleckio straipsnis apie šio judėjimo įkūrėjus, mokymą ir pan.

Šis vienas kontroversiškiausių pasaulyje naujųjų religinių judėjimų buvo įkurtas Jungtinėse Valstijose. Pradininkas – Charlesas Taze’as Russellas (1852-1916). Dar būdamas aštuoniolikos ir neturėdamas teologinio išsilavinimo (baigė tik kelias klases) jis organizuodavo Biblijos studijas. 1876 metais gimtojo Pittsburgo miesto (Pensilvanijos valstija) Biblijos studijų grupelė jį išrinko „pastoriumi“. Tais pačiais metais Ch. T. Russellas nedideliame Septintosios dienos adventistų žurnale perskaitė straipsnį apie tai, kad Kristus 1874 metais neregimai nužengė į žemę ir stebi žmonių gyvenimus. Taip pat straipsnyje buvo nurodoma, kad regimojo Kristaus atėjimo į žemę reikia laukti 1878 metais. Būsimasis jehovinistų vadas tuo buvo labai sužavėtas, todėl nusprendė pakeisti savo gyvenimą. Jis uždarė savo verslą ir visus pinigus paaukojo to žurnalo – „Ryto šauklys” (Herald of the morning) – išlaikymui. Tačiau šia idėja jis nusivylė, nes 1878 metais Kristus į Žemę taip ir neatvyko. Po metų Ch. T. Russellas įkūrė savo žurnalą, netrukus tapusį iki šiol leidžiamu pagrindiniu jehovistų spaudos organu – „Sargybos bokštą” (Watchtower). 1884 metais įkurta Sargybos bokšto organizacija. Už sekėjų pinigus Ch. T. Russellas išleido 7 savo Biblijos komentarų tomus, pavadintus „Šventojo Rašto tyrinėjimais“. Beje, jehovininkų platinamas Biblijos vertimas – „Naujojo pasaulio Šventojo Rašto vertimas“ (New World Translation of the Holy Scriptures) – neatitinka tikrojo Biblijos teksto. Šiame Šventojo Rašto vertime jie įdiegė specifinį terminų žodyną. Jame 237 vietose sutinkamas žodis „Jehova“ (vietoje žodžio „Viešpats“. Žodis „kryžius“ pakeistas žodžiu „stulpas“, vietoje žodžio „surinkimas“ vartojamas žodis „organizacija“. Beje, nors Ch. T. Russellas tvirtino mokėjęs hebrajų, graikų ir lotynų kalbas, nustatyta, jog iš tikrųjų jų nemokėjo.

Praėjus keliems mėnesiams po Ch. T. Russello mirties, antruoju organizacijos prezidentu tapo Josephas Franklinas Rutherfordas (1869-1942), augęs baptistų šeimoje. Jis buvo kaltinamas šnipinėjimu ir 1918 metais dėl to įkalintas. 1919 metais jis išėjo iš kalėjimo kaip Jehovos liudytojų „kankinys“. Tais pačiais metais J. F. Rutherfordas pradėjo leisti iki šiol pasirodantį antrąjį tarptautinį jehovistų žurnalą „Aukso amžius“ (The Golden Age, 1919-1937), vėliau pervadintą į „Paguodą“ (Consolation, 1937-1946), iki šiol einantį 81 kalba pavadinimu „Atsibuskite!“ (Awake!). Beje, „Sargybos bokštas“ leidžiamas 161 kalba. Abu jehovistų žurnalai visomis kalbomis spausdina tas pačias publikacijas. Taip pat įvairiomis pasaulio kalbomis leidžiamos ir įvairios pamokymų knygos. Vienos populiariausių jehovistų knygų, platinamų mūsų šalyje lietuvių kalba – „Tu gali gyventi amžinai Žemės rojuje“, Jehovan todistajien kirjapaino, Vantaa, Suomija, 1994 (bendras knygos tiražas – 72,6 mln. egz.) bei „Jaunimas klausia... Naudingi atsakymai“, Jehovan todistajien kirjapaino, Vantaa, Suomija, 1994 (bendras knygos tiražas – 3 mln. egz.); bene populiariausia rusų kalba leidžiama jehovininkų knyga – „Gyvenimas – kaip jis atsirado? Ar tai – evoliucijos, ar sukūrimo pasekme?“ („Žizn – kak ona voznikla? Putiom evoliucii ili putem sotvorenija?), Druck: Wachtturm-Gesselschaft, Selters/Taurus, Deutschland, 1992 (bendras knygos tiražas – 27 mln. egz.). Jos visos gausiai iliustruotos, kad atrodytų kuo patrauklesnės.

J. F. Rutherfordas pranašavo, kad 1925 metais žemėje kūnišku pavidalu apsilankys Abraomas ir karalius Dovydas. Laukdamas jų apsilankymo, jis už surinktus pinigus JAV San Diego mieste nupirko prabangią vilą, į savo garažą pastatė geriausią automobilį, o vilą apstatė prašmatniais baldais. Dangaus svečiams laiku nepasirodžius, jų apsilankymo metas buvo vėl nukeltas – šįkart į 1942 metus.

Tiesa, tik 1931 metais organizacijos suvažiavime Ohajo valstijos mieste Columbuse J. F. Rutherfordas davė jai naują pavadinimą – Jehovos liudytojai, remdamasis pranašo Izaijo žodžiais: „Jūs mano liudytojai, – tai Viešpaties žodis...“ (Iz 17, 8). Vadovaujant J. F. Rutherfordui, organizacijos būstinė persikėlė iš Pitsburgo į Brukliną Niujorke. Jis atmetė didžiąją dalį Ch. T. Russello mokymo ir skleidė savo idėjas. J. F. Rutherfordas Jehovos liudytojus padalino į dvi dalis: 144 000 išrinktųjų bei didžiosios daugumos klasę (jie negyvens danguje, bet turės amžinąjį gyvenimą). Pasaulyje yra apie 15 mln. jehovistų maždaug 230-yje šalių.

Lietuvoje pirmoji Jehovos liudytojų bendrija įregistruota 1935 metais, po Nepriklausomybės atkūrimo – 1993 metais (nacių ir tarybinės okupacijų metais jų veikla buvo draudžiama). Bendrijos centras nuo 1995 metų įsikūręs Giraitės gyvenvietėje, Kauno rajone.

Naujo jehovininko krikšto ceremonija paprastai vyksta baseine: dviejose jo pusėse stovi po Jehovos liudytoją, jie užspaudžia naujakrikštui nosį ir panardina į vandenį. Tai simbolizuoja senojo gyvenimo pabaigą ir naujojo pradžią. Visų akivaizdoje gali nesikrikštyti tik senyvas žmogus, dėl prastos sveikatos negalintis atvykti į kongresą ar asamblėją. Tada jis krikštijamas namie, vonioje.

Pastaraisiais metais jehovininkai surengė tūkstančius kongresų pasaulyje, juose skelbė savo įsitikinimus. Pasak jų, mūsų laikų įvykiai turi didelę pranašišką reikšmę.

Pagal jehovininkų mokymą amžinybėje yra tik visaesantis visatos saugotojas ir visa regimo bei neregimo kūrėjas Dievas Jehova. Nėra jokios Trejybės. Trejybė suprantama kaip trys dievai, egzistuojantys viename – Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Jie visi lygūs, vienatiniai ir amžini. Todėl, anot Jehovos liudytojų, krikščioniškosios Trejybės autorius yra šėtonas. Teigiama, kad žodis „Trejybė“ nėra paminėtas Biblijoje, todėl jos negali būti. Žodis „Jehova“ kildinamas nuo hebrajiško žodžio Jahvė, kuris rašomas be balsių iš dešinės į kairę (HVHJ).

Pasak NRJ mokymo, Dievas Jehova turėjo du sūnus: Mykolą ir Liuciferį. Liuciferis turėjo valdyti visą neregimąjį pasaulį, o Mykolas – regimąjį. Tačiau Liuciferis pasipriešino Jehovai ir tapo šėtonu, pasaulio valdytoju. Tuomet Kristus (Mykolas) liko vienatinis Dievo Jehovos Sūnus. Jėzus Kristus egzistavo trijose skirtingose būsenose: 1) kaip arkangelas Mykolas, pirmasis Dievo kūrinys, vėliau jis liovėsi būti Mykolu, nes tapo 2) tobulu žmogumi žemėje 33 metams; 3) prisikėlęs jis vėl tapo arkangelu Mykolu.

Jehovos liudytojų mokyme atmetamas Kristaus dieviškumas. Anot jų, Jėzus Kristus nebuvo ir Dievas, ir žmogus. Jis buvo žmogus, bet taip pat ir Dievo sūnus. Šio NRJ mokyme remiamasi vadinamąja Arijaus "erezija" (Aleksandrijos kunigas Arijus (apie 256-336) neigė Jėzaus Kristaus dieviškumą, Dievui jį prilygino tik dėl jo dorovinio tobulumo. Arijaus mokymas IV a. paskelbtas erezija. Jis stabdė Romos bažnyčios įtakos plitimą Vidurio Europoje. XVI-XVII a. Arijaus sekėjai, pasivadinę „Lietuvos broliais“ (arijonais), veikė Tauragėje ir Kėdainiuose.), pagal kurią Jėzus Kristus nėra Dievas, tačiau buvo sukurtas dangiškojo Tėvo, kaip ir visi angelai. Mesiju jis tapo tik tuomet, kai Jonas Krikštytojas Jėzų krikštijo Jordano upėje ir ant jo nusileido Šventoji Dvasia balandžio pavidalu.

Šventoji Dvasia Jehovos liudytojų mokyme nėra asmuo. Tai – neregimoji Dievo Jehovos galia, kuri skatina pasekėjus pildyti Jo valią. Jehovos liudytojų organizacija krikštija vardan Tėvo (Jehovos), Sūnaus (Mykolo) ir Dvasios vadovaujamos organizacijos. Biblija – teisingas, nenuodėmingas, dvasingas Dievo Žodis, Jo paties duotas ir išlaikytas kaip Jo tikslų apreiškimas. Šėtonas (buvęs Jehovos sūnus Liuciferis) – didis angelas, sukilęs prieš Jehovą ir Jo vienvaldystę. Per šėtoną nuodėmė ir mirtis įėjo į žmogų. Šėtono ir jo pasekėjų likimas – mirtis.

Žmogus buvo sukurtas pagal Jehovos atvaizdą, bet nusidėjo turėdamas laisvą valią, todėl visi žmonės gimsta nuodėmingi ir kūniški. Tas, kuris iki mirties bus ištikimas Kristui, paveldės su Juo dangiškąją karalystę. Laisvos valios žmonės, kurie priima Jehovą ir Jo teokratinį valdymą, išvys „naująją žemę“. Tie, kurie atmeta Jehovą, bus sunaikinti.

Dėl Adomo nuopuolio visi žmonės gimsta be teisės į amžinąjį gyvenimą. Kristaus mirtis turėjo šitą nuodėmę išpirkti ir padėti pamatus Naujojo Pasaulio teisingumui, taip pat ir tūkstantmečiam Kristaus valdymui. Į nuodėmę nežiūrima kaip į didelę blogybę, atskyrusią žmogų nuo Dievo, todėl Adomo nuopuolis Edeno sode ir Jėzaus Kristaus mirtis Golgotoje nelaikomi kova prieš nuodėmę. Išgelbėjimas priklausąs nuo to, ką daro žmogus, bet ne dėl Kristaus kraujo aukos. Kristaus išperkamoji auka nėra esminė, nes tikima, kad tūkstantmetėje karalystėje prisikels visi žmonės, kurie dar nepriėmė Kristaus amžinajam gyvenimui. Išimtimi laikomi tie žmonės, kurie turėjo galimybę, bet žemiškajame gyvenime nepriėmė Kristaus. Prisikėlimas laikomas išbandymo laikotarpiu. Visi, neišlaikę išbandymo, pateks į Paskutinįjį teismą.

Jehovos liudytojai privalo atlikti keturis veiksmus, kad būtų išgelbėti: 1) įgyti žinių studijuodami Bibliją „Sargybos bokšto“ leidinių pagalba; 2) vykdyti Dievo ir „Sargybos bokšto“ bendruomenės įsakymus; 3) būti pakrikštyti „Sargybos bokšto“ organizacijoje; 4) einant nuo durų prie durų skelbti gerąją „Sargybos bokšto“ naujieną.

Jehovininkų mokyme atmetamas Kristaus kūniškas prisikėlimas. Teigiama, kad Jėzus Kristus buvo nužudytas kūne ir prisikėlė kaip nematoma dvasinė būtybė po to, kai paaukojo save už paklusnius žmones. Dievas Kristų prikėlė kaip galingą nemirtingą Sūnų-Dvasią. Tačiau per 40 dienų po prikėlimo Kristus buvo kūne kaip ir žmonėms pasirodantys angelai, kad apsireikštų savo mokiniams. Jehova nenorėjo pažeminti Kristaus, amžiams jį palikdamas žmogumi. Po to, kai Kristus paaukojo save kaip tobulą žmogiškąją auką, Dievas jį prikėlė amžinybei.

Žmogaus siela nėra amžina, ji – mirtinga. Gyvūnai taip pat turi sielą, tačiau žmogaus siela yra aukštesnės kokybės dėl kūrybos išskirtinumo.

Pragaras kaip „amžinos kančios“ vieta, kur nusidėjėliai po mirties laukia prisikėlimo, pasak jehovistų mokymo, neegzistuoja. Jis esąs išgalvotas „oficialiosios religijos“, jo nesą Biblijoje. Pragaras – tai bendras žmonijos kapas, poilsio ir laukimo vieta, kur išrinktieji miega, kol Jehova juos prikels.

Anot Jehovos liudytojų, visi žmonės žus pasaulinėje Armagedono katastrofoje. Jėzus Kristus atsives nematomas dvasines kariuomenes ir, vadovaudamas 144 000 Jehovos liudytojų, sunaikins šėtoną su jo demoniška armija bei žemiškųjų religijų ir organizacijų atstovus, neapšviestus Jehovos liudytojų mokymo. Norint išvengti pralaimėjimo Armagedono mūšyje, reikia priklausyti Jehovos liudytojų organizacijai. Antikristas – tai bet kuris asmuo ar organizacija, nusiteikę prieš Jehovos liudytojus.

Jehovos liudytojai tiki, kad jie yra ypatinga, išrinktoji „tauta“, kuriai patikėta išpildyti Jehovos valią, visur skelbti žinią apie paskutines žmonijos dienas. Tik per šią „tautą“ Dievas valdąs pasaulį. Formuojama nuomonė, kad tie, kas prieštarauja Jehovos liudytojų organizacijos vadovams, tarnauja šėtonui.

Jehovos liudytojų praktikoje nėra sakramentų. Draudžiamas kraujo perpylimas, nešvenčiami gimtadieniai, nurodant, kad Biblijoje detaliau minimi tik du gimtadienių šventimai: faraono ir karaliaus Erodo. Abu šie žmonės buvę pagonys ir abu savo gimtadienio šventimo proga įvykdė mirties bausmę žmogui. Nepritariama Kalėdų šventimui, nes esą nežinoma tiksli Jėzaus gimimo data; kadaise ta diena, kai švenčiamos Kalėdos, neva buvusi pagoniška šventė – saturnalijos. Susilaikoma ir nuo Velykų šventimo, tvirtinama, jog tai – taip pat pagoniškas paprotys. Jehovos liudytojai nebalsuoja rinkimuose ir negerbia tautinės vėliavos, nes tai yra priešiškos valdžios emblema ir stabas. Atsisakoma tarnauti kariuomenėje, tarnaujama tik „Jehovos armijoje“, o valstybės kariuomenė esanti priešo stovyklos dalis. Atmetamas kryžiaus naudojimas, nes tai irgi laikoma pagonybės simboliu. Teigiama, kad Jėzus miręs ant tiesaus stulpo, be skersinės sijos. Draudžiama sėdėti prie laužo – ir tai esąs pagoniškas paprotys. Negalima eiti į laidotuves, labdaros šventes, tai – labai blogas paprotys. Net negalima mėginti sakyti tosto vestuvėse ar kitose šventėse, nes nubaus Jehova. Draudžiama dirbti bet kokioje leidykloje, išskyrus Jehovos liudytojų, nes visos knygos ne apie Jehovą – dvasinis paklydimas. Liepiama vengti antsvorio – geras jehovininkas turi būti liesas. Negalima juoktis, pasakoti anekdotų – tai esą amoralu. Jei einate į pasimatymą su mergina, būtinai veskitės kitą jehovistą, jis jus prižiūrės; o apskritai geriau išvis nevaikščioti į pasimatymus. Negalima skaityti senos jehovistų literatūros, nes ji morališkai paseno. Nesportuokite – tai tuščias laiko švaistymas. Jokiu būdu nesiekite aukštojo išsilavinimo, geriau tarnaukite Jehovai. Ir svarbiausia – niekam nelinkėkite sėkmės, tai – šėtoniška.

Kraujo perpilymui, tiksliau, jo draudimui jehovistai skiria ypač daug dėmesio. 2004 metais Jehovos liudytojai lietuvių kalba išleido JAV sukurtą vaizdajuostę „Kraujo perpylimo alternatyvos – paprasta, saugu, veiksminga“. Vieni žymesnių skandalų, susijusių su kraujo perpylimu, įvyko prieš kelerius metus Estijoje ir JAV. 1997 metais Taline mirė naujagimė, kuriai tėvai jehovistai neleido perpilti kraujo. Jie teismui pareiškė nesijaučią kalti dėl dukters mirties. Talino teismas juos išteisino. Prieš kelerius metus jehovistas iš JAV į teismą padavė mediką, kuris 1997 metais perpildamas kraują išgelbėjo jam gyvybę – po sudėtingos operacijos pacientą buvo ištikusi koma.

Jehovininkai liūdnai pagarsėjo ne tik kraujo perpylimo skandalais, bet ir itin dažnai yrančiomis šeimomis - ir pasaulyje, ir Lietuvoje užregistruota daugybė atvejų, kai į Jehovos liudytojų veiklą įtrauktų tėvų vaikai lieka be priežiūros. Neretai šios NRJ atstovais tapę tėvai skriaudžia, muša vaikus, bando ir juos atversti į „tikrąjį tikėjimą“.

Informacija jehovininkų apeigų metu pateikiama mažomis dalimis, patikrinama, kaip ji įsimenama. Žinios pateikiamos kryptingai, paliekama mažai vietos savarankiškiems apmąstymams. Beje, Jehovos liudytojų apeigose svarbią vietą užima straipsnio iš vieno jų žurnalų skaitymas ir jo pakartojimas.

Žurnalas „Sargybos bokštas“ – „Jehovos kalbėjimo kanalas“ – lietuviškai pradėtas leisti beveik prieš šimtmetį. 1920-1935 metais Chicagoje lietuvių kalba kaip mėnraštis buvo leidžiamas 32 puslapių apimties „Sargybos bokštas ir pranešėjas Kristaus čią (tai – ne korektūros klaida, – M.P.) buvimo“. Laikraštyje aptarinėtos tokios temos kaip, pavyzdžiui, „Kas yra siela (dūšia)“, „Kodėl žmogus auga ir miršta?“, aiškinami „apsiliūdijimo tekstai“, daug vietos skiriama savireklamai: „Pranešame savo gerbiamiems skaitytojams, kad turime ant rankų geroką skaitlių užsilikusių Sargybos Bokštų. Juose tilpusieji straipsniai yra tokie: Tvėrimas, Krikštas, Viešpaties Kelias, Vyriausias Daiktas – Meilė, Mirties keliai, Gražosios Panos ir daugybę kitų naudingų temų. Šitie užsilikę numeriai bus pardavinėjami po 5 c. numeris. […]. Sargybos bokštas yra geriausias mėnesinis lankytojas. Daugelis jį vadina „Seminarijos Priedu“. Jame randasi tikras Biblijos išaiškinimas ir tikras mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mokslas.[…]. Sargybos bokštą skaito daugelis Mokytojų ir Studentų Lietuvoje. Kiekvienas doras žmogus randa jame smagumą ir pasimėgimą. Jis ramina nuliūdusius, linksmina nusiminusius, teikia žinojimo tiesos jieškotojams, graudena pasileidėlius, ir skelbia Kristaus antrąjį atėjimą ir jo karalijos įkūrimą. Netolimoje ateityje Sargybos Bokštas talpins ilgą aprašymą apie Antikristą.[…]. Taigi, perskaitęs šį numerį, užsirašyk Sargybos Bokštą ant metų. Skaityk jį pats ir ragink savo draugą, kad skaitytų“ („Sargybos bokštas ir pranešėjas Kristaus čią buvimo“, Chicago, 1925 rugpjūtis, p. 32).

1993 metais „Sargybos bokštas“ lietuvių kalba du kartus per mėnesį pradėtas leisti Suomijoje. Visos žurnalo publikacijos – verstinės. Pasaulyje „Sargybos bokštas“ dabar leidžiamas 24 milijonus egzempliorių viršijančiu tiražu. Tikslus lietuviškojo žurnalo tiražas nežinomas – anot jo platintojų, iš Suomijos, kur spausdinamas „Sargybos bokštas“, užsakoma tiek žurnalų, kiek planuojama išplatinti. Nors pasaulyje yra apie 6,5 mln. Jehovos liudytojų, kaip matome, žurnalų išplatinama keletą kartų daugiau (platintojai nuolat atsiskaito vadovybei), todėl gali būti, jog lietuviškasis „Sargybos bokštas“ spausdinamas keleto ar net keliolikos tūkstančių egzempliorių tiražu. Žurnalo apimtis – 32 puslapiai, jis spalvotas, „Sargybos bokšte“ gausu fotografijų, iliustracijų, lentelių (jose dažnai pateikiami duomenys apie Jehovos liudytojus visame pasaulyje). Žurnale akcentuojama, jog vienintelė religija, „kuri patinka Dievui“, – Jehovos liudytojai: „Kai kurie sako: Tik nuoširdžiai laikykis savo garbinimo ir Dievas bus patenkintas. Visose religijose yra gero. Pavyzdžiui, bahaizmo tikėjime besilaikant tokio požiūrio įsitikinimai buvo perimti iš devynių pagrindinių pasaulio religijų. Jos visos, tos religinės grupės nuomone, yra dieviškos kilmės ir sudaro vieną tiesą. […]. Dievo požiūriu, religijos priimtinumo nelemia tik vienintelis veiksnys. Kad religija būtų jam priimtina, jos mokymai ir veikla turi derintis su jo parašytu tiesos Žodžiu – Biblija. […]. Jei nori laikytis religijos, kuri patinka Dievui, kodėl tau nesusipažinus su Jehovos Liudytojais?“ („Sargybos bokštas“, 1996, Nr. 18, p. 3-7)

Visgi „Sargybos bokštas“ pabrėžia, jog Jehovos liudytojai veikia viešai ir jokiu būdu nėra slaptas kultas: „Žinoma, nė vienas nenorėtų palaikyti slaptos organizacijos – religinės ar nereliginės,- kuri piktnaudžiauja jo pasitikėjimu ir verčia siekti jam nepriimtinų tikslų. […]. Jehovos Liudytojai nėra jokia slapta bendrija. Biblija pagrįsti jų įsitikinimai išsamiai paaiškinami leidiniuose, kurie yra visiems prieinami. […]. Tikrojoje religijoje, žinoma, nėra slaptumo. Tikrojo Dievo garbintojai yra mokomi neslėpti nei kas jie tokie, nei koks jų kaip Jehovos Liudytojų tikslas. Pirmieji Jėzaus mokiniai pripildė Jeruzalę savo mokslo. Jie viešai skelbė savo įsitikinimus ir viešai veikė. Taip pat šiandien elgiasi ir Jehovos Liudytojai. […]. Jeigu kada nors manei, kad Jehovos Liudytojai galbūt yra slaptas kultas ar sekta, taip galėjo būti dėl to, kad tu per mažai apie juos žinojai“ („Sargybos bokštas“, 1997, Nr. 11, p. 5-6).

Taip pat dažnai „Sargybos bokšte“ nagrinėjamos tokios temos kaip „Gerbkime pagyvenusius“, „Vargšai, tačiau turtingi. Ar taip gali būti?“, „Ar galima tikėti Dievą asmenį?“, „Kokia pasaulio vienybės viltis?“, „Ar tu trokšti teisingo pasaulio?“, „Kalėdos. Pasaulietinė ar religinė šventė?“, „Skelbk viešai – būsi išgelbėtas“.

Nuo 1996 metų lietuvių kalba Suomijoje pradėtas leisti antrasis Jehovos liudytojų žurnalas – „Atsibuskite!“. Iš pradžių žurnalas leistas kas tris mėnesius, nuo 1998 metų – kartą per mėnesį. Kaip ir „Sargybos bokštas“, „Atsibuskite!“ yra verstinis žurnalas, tačiau jei pirmajame daugiau dėmesio skiriama religinėms temoms, tai pastarajame labiau nagrinėjamos šeimos, ekologijos, visuomenės problemos. „Atsibuskite!“ leidimo tikslą nurodo leidėjai: „Kodėl leidžiamas „Atsibuskite!“? Žurnalas „Atsibuskite!“ skirtas visos šeimos švietimui. Jame parodoma, kaip kovoti su šiandieninėmis problemomis. Jame pranešamos naujienos, pasakojama apie įvairių šalių žmones, nagrinėjama religija ir mokslas. Tačiau ne tik tai. Jame kruopščiai nagrinėjama ir nurodoma tikroji įvykių reikšmė, tačiau žurnalas visada išlieka neutralus politikos atžvilgiu ir neiškelia vienos žmonių rasės aukščiau už kitą. Svarbiausia, šis žurnalas ugdo pasitikėjimą Kūrėjo pažadu apie taikingą ir saugų naująjį pasaulį, kuris netrukus pakeis šiuolaikinę blogą, nesuvaldomą daiktų sistemą“ („Atsibuskite!“, 1999, Nr. 1, p. 4).

Kaip matome, Jehovos liudytojų doktrina grindžiama eschatologinės filosofijos, kurios esmė – pasaulio pabaigos laukimas, pagrindu.

Mindaugas Peleckis. "Jehovos liudytojai ir mormonai maino veidus".